Rinkdamiesi psichoterapeutą, stengiamės kuo daugiau apie jį sužinoti. Dažniausiai mus pasiekia ribota informacija apie jį, kaip apie specialistą, perskaitome trumpą CV, gal dar pažiūrime į nuotrauką. Lyg bandytume žvelgdami į nuotrauką suvokti, ar šis žmogus mums tinka, o gal, sakykime atvirai, patinka. Pripažinkime, kad renkamės simpatijos principu.
O gal renkamės pagal kainą? Jei konsultacijos brangios, psichoterapeutas geras, jei pigios – prastas? Gali būti, kad nesirenkame, o pasitikime visuomenės suformuota nuomone – einame pas tą, kurio vardas mirga žymiuose informaciniuose leidiniuose. Pasirinkimas – kiekvieno asmeninis reikalas. Gali būti geras pasirinkimas, gali būti blogas pasirinkimas, bet pasirinkimas apskritai yra individualus ir sveikintinas reikalas. Tad grįžkime prie manojo pasirinkimo – Geštalto terapijos.
Skubu atsakyti, kad jos nesirinkau, ji pasirinko mane.
Jaunystėje išsiskyriau maištininkės dvasia, nerandančia vietos siela. Vienumoje pasvajodavau, kad gal kada nors būsiu rašytoja: turėsiu seną rašomąjį stalą, senovišką lempą, gražų plunksnakotį, patogų froidišką krėslą ir leisiu mintims lengvai lietis ant popieriaus lapo. Neapsisprendusi maištininkė nepanoro tapti pedagoge, kaip vylėsi jos tėvai, o tiesiu taikymu nukeliavo į medicinos mokyklą ir stačia galva pasinėrė į slaugos studijas.
Noras padėti kitiems jau gyveno manyje. Noras sužinoti, kaip veikia žmogaus organizmas, kas su juo vyksta ir svarbiausia, kodėl vyksta, buvo vedantieji ženklai, kurie vertė gilintis į žmogaus vidų, kol kas tik žemiškąja prasme.
Smalsumas ir noras pačiai viską patirti vedė žmogaus psichikos ir psichiatrijos studijų link. Keleri įtempto darbo metai ūmios psichiatrijos skyriuje leido pažvelgti į žmogaus psichikos sutrikimus iš labai arti, leido būti kartu su tais žmonėmis, kurie tai patiria, pajusti iš arti jų baimes, suprasti, kas yra egzistencinis nerimas ir juoda dеpresijos bedugnė, kalbėti su tais, kurie nesėkmingai pakėlė ranką prieš save. Tas laikotarpis buvo kupinas ir kitokių psichiatrinių patirčių. To buvo negana – mano smalsumas neleido nurimti. Psichiatrija, slauga, fiziologija kartais tapdavo bejėgė prieš manyje gimstančius klausimus, todėl pasirinkau filosofijos studijos. Filosofija tituluojama kaip mokslų mokslas apie išmintį, tad joje bandžiau rasti trūkstamus raktinius žodžius, tačiau ir to nepakako.
Išsamesnėms filosofijos studijoms pasirinkau Martino Buberio filosofiją, jo dialogo principo analizę, tiksliau tariant, žmogiškojo bendravimo aspektus. Tai ir buvo lemtingas pasirinkimas, manojo Geštalto pradžia. Martino Buberio filosofija yra kertinis Geštalto psichoterapijos akmuo. Po to visi pasirinkimai ir keliai vedė į Geštalto psichoterapiją.
Nevardinsiu įvairių sutapimų, gyvenimo vingių, tik patvirtinsiu, kad „Geštaltinio lauko“ fenomenas aplink mane subūrė reikiamus žmones, patogiai sudėliojo aplinkybes, kurios atvedė į Geštalto terapiją, leidžiančią dviem žmonėms susitikti „čia ir dabar“, užmegzti ryšį, atskleidžiantį gydomąją žodžio galią, kai žodis pasiekia pačias psichikos gelmes, kuriose žmogiškojo bendravimo stebuklas suteikia galimybę išdžiūvusiai sielos dirvai subrandinti sėklą ir susilaukti prasikalančio daigo.
