19 Spa Apie moters statusą, jos vertinimą visuomenėje ir savivertę
Ar nuo moters statuso (vieniša, ištekėjusi, išsiskyrusi) priklauso, kaip ji jaučiasi? Nuo ko labiausiai priklauso, kaip jaučiasi vieniša ar antrąją pusę turinti moteris?
Socialinis vaidmuo kiekvienam žmogui užkrauna tam tikrą pareigų, atsakomybių ir naudos naštą. Vaidmuo arba statusas – tam tikras rūbas, kuriuo žmogus rengiasi atitinkamomis aplinkybėmis. Tai nulemia jo elgesį, gyvenimo būdą, asmeninę filosofiją ir požiūrį į patį save. Atlikdami tam tikras roles, žmonės jaučiasi svarbūs, reikšmingi, turintys savo vietą. Kuo daugiau socialinių rolių atlieka, tuo žmogus yra įvairiapusiškesnis, jam mažiau gresia vienatvė ar nepilnavertiškumas. Senstant kai kurie vaidmenys nunyksta ir tampa neaktualūs arba jų netenkama staigiai ir skausmingai. Mirus sutuoktiniui, ištekėjusi moteris tampa našle, susilaukusi anūkų ji tampa močiute ir vėl pasijaučia esanti reikalinga. Savijauta labiausiai priklauso nuo kiekvieno žmogaus gebėjimo realizuoti save visuomenėje, nuo jo gebėjimo keisti vaidmenis, įgyti vis naujų vaidmenų. Antroji moters pusė anksčiau labai nulemdavo bendrą jos gyvenimo kokybę, šiais laikais tai jau nėra taip aktualu, nes moterys tapo labiau savarankiškos ir neapsiriboja vien dukros, mamos ar močiutės vaidmenimis. Jos santykius kuria kaip draugės, bendruomenininkės, kaimynės, moksladraugės (bet kurio amžiaus). Darbinis amžius jau seniai nebėra apribotas išėjimu į pensiją, nes naujas amžiaus barjeras, tarpuamžis, moteriai atveria naujų galimybių aktyviai save raelizuoti tiek asmeniniame, tiek ir visuomeniniame gyvenime.
Ar mūsų visuomenėje vis dar populiaru vertinti moterį pagal statusą? Jei taip, ar dažniau vertinamos vienišos, ištekėjusios ir išsiskyrusios moterys?
Moterys pagal statusą vertina save tik tol, kol dalyvauja lyginimosi lenktynėse. Išteka vis vyresnės, vaikų susilaukia brandžios moterys, o dalis moterų numoja ranka į statusą – nesvarbu, ištekėjusios ar išsiskyrusios – jos tiesiog gyvena savo gyvenimą. Darbo rinka labiau vertina vienišas moteris, nes tikimasi, kad jų vienišumo priežastis – karjeros siekimas. Išsiskyrusias moteris mažiau persekioja stigma, nes skyrybos laikui bėgant tampa norma ar bent jau galimybe rinktis, kaip norisi gyventi. Ištekėjusios moterys lieka tarpine grandimi – kaip masė, kuri vis dar laikoma atitinkanti normos ribas. Labiau atkreipiamas dėmesys į tai, ar moteris su kuo nors draugauja, su kuo ji gyvena, ar dirba, ar augina vaikus, o ne į tai, ar ji įteisinusi santuoką ar santykius.
Kiek nuo moters vidinės būsenos priklauso, kaip ją vertina aplinkiniai?
Norėčiau į šį klausimą atsakyti priešinga įžvalga – žmonės mus vertina taip, kaip mes vertiname patys save. Tik nuo mūsų pačių priklauso, kas mes esame, kaip jaučiamės, kaip gyvename. Dėl to, kad žmogus yra nelaimingas, negalima kaltinti aplinkos. Ir ištekėjusi, ir vieniša, ir viena auginanti vaikus moteris gali būti nelaiminga. Ne statusas lemia emocinę sveikatą, o nuo emocinės sveikatos priklauso, kokie bus žmogaus santykiai, kaip jis gyvens ir ką veiks gyvenime.
Nuo kokių žingsnelių patartumėte moteriai didinti savivertę, auginti pasitikėjimą savimi?
Savęs pažinimas ir priėmimas yra pirmas žingsnis savęs link. Savivertė auga kartu su savarankiškumu, autonomija, gebėjimu save realizuoti, siekti tikslų. Savivertė didėja, kai žmogui sekasi, kai jis ką nors nuveikęs paplekšnoja sau per petį ir pagiria save už tai, kad jis pats, niekas kitas, kažką padarė dėl savęs. Savivertė yra žmogaus nustatyta kaina, už kurią jis „parduoda“ savo laiką, dėmesį, triūsą. Veiklos rezultatus vertinantis ir branginantis žmogus aukštai vertina ir save. Siekti tikslų, puoselėti asmenines vertybes yra pasitikėjimo savimi pagrindas.
Geštalto terapeutė Daiva Žukauskienė