Biblioterapija

18 Geg Biblioterapija

Paskaitos konspektas 2020-05-18.

Mokslinėje literatūroje apie biblioterapiją kaip terapinį metodą 1915 m. užsimena B. Rusch. Vėliau devynioliktame amžiuje Paul Ch. Dubois, A. Moll, Ot. Rozenbach. Pats terminas biblioterapija pirmą kartą paminėtas 1916 m. Samuel Mc. Chod Crothers.

Biblioterapija kaip poveikio menų metodas imamas taikyti medicinoje, ypač psichiatrijoje. Biblioterapija visų pirma atranda nišą ligoninių ir sanatorijų bibliotekose, kurios skirtos pacientams. Pirmoji biblioterapija buvo savarankiška, ji visai nepanaši į dozuotą skaitymą ar parinkto teksto paskyrimą kaip vaistą kitam žmogui. Knygos tiesiog tapo prieinamos sergančiam žmogui ir užpildė jo ligos laiką savo turiniu. Ilgą laiką biblioterapija tokia ir buvo.

Medicinos bibliotekos buvo skirtos žmones gydantiems medikams, jose buvo dviejų tipų knygos: informacinės ir grožinės, tuo pripažįstant, kad be jų neįmanoma gydyti tiek savo, tiek ir kito sielos.

Biblioterapija kaip skaitymas daro įtaką žmogaus psichikai, per ją ir fizinei žmogaus būklei. Terapinis skaitymas nuo paprasto skaitymo skiriasi tuo, kad teksto turinys, pagrindinė tema, plėtojama mintis kryptingai parinkta, kad veiktų pažeistą psichiką ir bandytų ją normalizuoti. Perskaitytos mintys papildo arba užpildo žmogaus mąstymo spragas, veikia formuojančiai jausmus, ir išgyvenimus, stimuliuoja poreikius, svajones, polinkius.

Skaitomas tekstas turi būti nukreiptas į žmogaus gyvenimo harmonizavimą, nebūti destruktyvus. Biblioterapija yra turtinga žanrų gausa, todėl prieinama kiekvieno išsilavinimo lygiui, skoniui, priėmimui. Įtaka, įspūdis, tęstinumas, prieinamumas, tolygumas, rutiniškumas, intymumas – tai biblioterapijos charakteristikos.

Prieš pradedant taikyti biblioterapiją visada terapeutui svarbu paaiškinti, kodėl šis metodas yra veiksmingas.

Bendroji biblioterapijos įtaka yra per nusiraminimą, malonumą ir džiaugsmą, per pasitikėjimą savimi, suaktyvintą psichinę veiklą, asmeninį tobulėjimą asmenybės augimą.

Nusiraminimas – jį klientas gali pasiekti per tikslingas, pagrįstas žinias, informaciją. Rekomenduojama medicininė ir mokslinė, psichologinė literatūra, orientuota į kliento temą, užklausą, poreikį (D. Furst „Neurotikas“). Perskaityta informacija apie ligos simptomus, sutrikimus, moralines normas, visuomenės reiškinius klientą ramina, suteikia bendrumo su kitais jausmą. Nuraminimą suteikia tikslingai parinkta tiek mokslinė, tiek ir grožinė literatūra. Ypatingai veikia filosofiniai skaitiniai.

Malonumas – liga žmogų atskiria nuo kitų, sunku patirti malonumą iš kitiems prieinamų dalykų. Biografijos, monografijos, kuriose patys autoriai kalba apie savo ligas, sutrikimus ir problemas, jų išgyvenimus, sprendimo būdus yra gera įtakos jėga skaitančiajam. Malonumas patiriamas per bendrumo su kitais jausmą, per skaitymą tekstų, kuriuose herojai įveikia savo ligas ir sunkumus.

Pasitikėjimas savimi – šie skaitiniai taip pat orientuoti į įžymių žmonių gyvenimo aprašymus, sėkmės istorijas, laiškų publikacijas, publicistika. Žmogus skaitydamas lygina save su knygos herojumi, autoriumi ir iš jo semiasi gyvenimiškos patirties ir išminties.

Didelė įtaka psichikai, emocijų suaktyvinimas pasiekiamas per aukšto emocinio intensyvumo kūrinius. Detektyvai, mokslinė fantastika, juodasis humoras taip pat veikia psichiką stimuliuojančiai. Toks skaitinys verčia žmogų koncentruoti dėmesį, sekti siužeto vingius, įjungti savo vaizduotę arba tiesiog veikia atpalaiduojančiai per juoką.

Bet kurį romaną galima skaityti taikant lyginimo metodą. Terapeutas užduoda įvadinius klausimus:

Palyginkite save su knygos herojumi. Kuo jūs panašūs ir kuo skiriatės? Kaip jūs elgtumėtės sekančioje situacijoje, o kaip pasielgė knygos herojus? Ko jūs galite išmokti iš šios knygos? Kas jums patiko, o kas ne?

Selektyvaus skaitymo būdas – išrinkite iš knygos citatas, aforizmus, patikusias ar stipriai emociškai paveikias mintis, jas užrašykite. Užrašykite citatas, kurios jums gali būti naudingos ateityje.

Asmenybės augimas – terapeutas pamažu didina skaitimų knygų ar tekstų sunkumą, parenka temas, kurias reikia išanalizuoti. Pamažu nuo grožinės literatūros judama link mokslinės.

Specifinė biblioterapijos įtaka klientui daroma per:

Kontrolę – klientas skaitydamas ima suprasti ir atpažinti savo temą, simptomus ir problemą, per skaitymą pateikiami patarimai, kurie skatina mąstyti ir keisti elgesį, didina įsisąmoninimą.

Skaitymas ugdo savirefleksiją, turtina žodyną ir plečia pasaulėžiūrą, mažina tabu ir stigmas. Skaitymas leidžia kontrolės nejausti, bet tuo pačiu augti parinkta kryptimi kliento tempu.

Emocinis perdirbimas – kliento tema kartojama parinktuose tekstuose, kur herojus ar autorius išjaučia analogiškas emocijas ir jausmus. Skaitymas leidžia palyginti, pasimatuoti ar net surepetuoti jausmus.

Treniruotė – skaitymas leidžia treniruoti jausmus, lavina mąstymą, ugdo dėmesį, treniruoja atmintį. Skaitymas sau ir skaitymas, kai planuojamas pokalbis perskaityto teksto tema, yra labai skirtingi. Skaitymas, žinant tikslą, treniruoja atsakomybę, kritinį mąstymą. Treniruotė galima ir peržaidžiant perskaitytus dialogus.

Biblioterapija ne vien skaitymas, bet ir rašymas, nes be parašyto žodžio negali būti ir skaitomo žodžio.

Rekomenduoti rašyti knygos reziume, papildyti knygą savo skyriais, rekomenduoti perpasakoti knygos istoriją, pagal save.

Biblioterapija gali tapti puikia alternatyva kassavaitiniam atėjimui pas psichoterapeutą. Skirti skaitymą, kai terapeutas išeina atostogauti, suserga arba, kai klientas lankyti terapijos negali dėl kažkokių priežasčių, bet terapijos nenori nutraukti.

Biblioterapijos metodo taikymo etapai:

Psichoterapeuto pasiruošimas. Jo metu terapeutas skaito ir ruošia savo asmeninę biblioterapinę lentyną. Šiam metodui galima naudoti tik savo asmeniškai perskaitytas knygas, netinka kažkieno kito rekomenduotos, nes metodo esmė yra užmegzti kontaktą su klientu, „būti ant vienos bangos su juo“. Terapeutui vertėtų, skaitant knygas, pačiam pasižymėti teksto vietas, kurios gali jam praversti kaip pavyzdžiai, citatas, kurios veikia stipriai emociškai. Kartais verta trumpai apsirašyti savo paties patirtus įspūdžius, refleksijas. Biblioterapinė biblioteka neprivalo būti didžiulė, bet joje terapeutui reikėtų turėti savo profesinės krypties mėgiamą ir nesunkią knygą, kad būtų galima klientui ją rekomenduoti kaip vadovėlį, kuris leistų geriau suprasti, kas yra psichoterapija, kas yra geštalto terapija.

Pravartu po ranka turėti medicininės literatūros apie depresiją, kuri tiktų klientams, kurie turi nuotaikos sutrikimų ar įtaria turį depresiją.

Savo biblioteką reikia formuoti pagal temas, užsivedant sąrašą knygų, kurias reikia naudoti, kai žmogus ateina su atitinkančia tema. Biblioterapinę knygą terapeutas turi rinktis tik tokią, kuri jam pačiam patinka. Tekstas turi atspindėti ir rezonuoti su terapeuto mintimis, nusiteikimu. Įrankis turi atitikti meistrą. Todėl čia neįmanoma duoti jokių psichoterapinių / biblioterapinių knygų sąrašų. Visi mes skirtingi, todėl ir knygos yra skirtingos. Geštalto terapija sako, kad terapeutas dirba savimi, tai biblioterapeutas dirba savo skaitytomis knygomis. Biblioterapinių knygų sąrašo rekomendacijos yra bibliotekininko vadybininko darbas, tai pasyvioji biblioterapija.

Aktyvioji biblioterapija yra arčiausiai geštalt terapijos, nes čia svarbiausia yra ne ką skaito klientas, o kaip skaito? Tas „kaip?“ apjungia visą fenomenologinį kliento lauką. Kliento pasirinkta knyga / tekstas tampa jo figūra, ji atliepia jo poreikius, kalba apie jo interesų lauką, pasakoja apie jį kaip apie kuriantį santykį subjektą. Terapeutas turi atkreipti dėmesį į skaitovo balsą, jo intonacijas, skaitymo greitį, pauzes, atodūsius, pasirinktą teksto temą, turinį, kliento interpretacijas ir refleksijas skaityto teksto atžvilgiu. Tiesiog skaitymas tampa geštalt eksperimentu, skaitoma knyga ar kitas tekstas eksperimentui pasirinktu objektu. Visa tai turi prasmę ir reikšmę, gal pasąmoningą, bet terapija ir gali tai atskleisti, apšviesti ir paryškinti. Paprasti klausimai „Kaip tu pasirinkai tai skaityti?; Kam tau to reikia?; Ką tau tai duoda?; Kas čia yra apie tave?“ biblioterapiją daro geštaltiška.

Geštaltinis santykis kuriamas per domėjimąsi „Kam tu man tai skaitai?; Kaip tu man tai skaitai?; Ką jauti skaitydamas?“.

Biblioterapinė knyga yra mediumas, padedantis sujungti du žmones, du jų pasaulius su trečiu knygos pasauliu.

Būtina sąlyga yra turėti nuosavas terapines knygas, kuriomis galima dalintis su klientu, o ne siųsti klientą ieškoti knygos ar skolinti labai trumpam ribotam laikui. Rekomendacija gali būti skolinti knygos kopijas, kartais tik atskirus skyrius.

Taikant biblioterapiją geštalt sesijose nereikia bijoti surasti čia vietoje tinkamą citatą ar iš atminties pacituoti kokią mintį iš knygos. Nereikėtų bijoti ir pabraukimų ar komentarų knygoje pažymėtų pieštuku. Būtent žymėjimą pieštuku ir bendrą skaitymą tinka rekomenduoti poroms, kurie ateina tvarkyti savo santykių.

Biblioterapija tinkama kūrybiškumo skatinimui. Gali būti integruota į vizualizacijos eksperimentus, dažniausiai net yra vizualizacijos metodo pagrindas, siekiant suaktyvinti kliento vaizduotę, kūrybiškumą ir nusileisti į savo gelmes, ieškant atsakymų.

Grupinėje geštalto terapijoje biblioterapija gali būti taikoma kaip įvadas, siekiant pateikti temą, apšildyti grupę, kad ši imtų veikti pasirinktoje temoje.

Kitas etapas yra skaitymo patirties apžvalga. Teirautis apie skaitomas knygas reikia gana atsargiai, nes uždavus klausimą: išvardinkite penkias mėgstamiausias knygas – neskaitantį klientą galima sugėdinti ir neberasti su juo jokio kontakto. Pirmas terapinis klausimas turi būti: Ar skaitote knygas?; Ką manote apie knygų skaitymą?; Ar esate skaitytojas?

Tik susirinkus biblioterapinę anamnezę galima domėtis toliau, kokias knygas jis mėgsta, kokios knygos jo gyvenime paliko jam didžiausią įspūdį? Kokie autoriai yra į jus panašūs? Gal yra knyga, kuri lyg parašyta apie jus?

Rekomendacinis knygų sąrašas klientui gali būti pateikiamas, kai terapeutas yra gerai susipažinęs su klientu, jo istorija, jo temomis ir jo galimybėmis bei nusiteikimu skaityti.

Biblioterapija gali būti geru pastiprinimu kitiems terapiniams metodams bei namų darbais tarp terapinių sesijų.

Biblioterapija eina greta su rašymo terapija, kuri beje yra biblioterapijos dalis, todėl paprasta terapeuto rekomendacija iš knygos nusirašyti svarbias ar patinkančias vietas jau yra gilesnis teksto suvokimas, nei pirmą bei vienintelį kartą juos skaitant.

Kliento pasirinktas teksto vietas verta panaudoti sesijos metu ir jas prašyti kliento perskaityti garsiai. Toliau vertėtų imtis laisvo asocijavimo metodo, ar taikyti šaudyklės principą ir keltis į kliento praeitį ir ten ieškoti analogijų su tekstu.

Skaitymo rekomendacijos. Žmogui imponuoja moksliniai faktai ir žinios, todėl dažnai edukaciniais tikslais verta rekomenduoti knygas, kurios užpildytų kliento žinių spragas. Knygos skaitymas ar terapeuto pamokslavimas tam tikra tema? Visada rinktis skaitymą. Biblioterapiją visada verta pradėti nuo mokslinių, medicininių tekstų, o tik po to eiti link grožinės literatūros. Grožinė literatūra nukelia žmogų į fantazijų ir idealų pasaulį, todėl daugeliui perkeltinės prasmės yra sunkiai apčiuopiamos. Grožinė literatūra, ypač mokslinė fantastika rekomenduojama labai intelektualiems, faktų žmonėms, mėgstantiems racionalizuoti, tam, kad turėtų praktikos vaizduotės lavinime. Detektyvai tinkami, kai norima pagerinti atmintį, dėmesio koncentraciją, nukreipti mintis nuo kasdienybėje neišsprendžiamos problemos.

Filosofiniai tekstai rekomenduojami tik pažengusiems skaitytojams. Ji tinkama, kai reikia platesnės mąstymo perspektyvos, platesnio požiūrio taško. Vėl priminimas, kad rekomenduotini tekstai turi būti paties terapeuto išanalizuoti.

Grožinė literatūra moko klientą refleksijos, bet iki to jis turi būti susipažinęs su faktais. Biblioterapija nestovi vietoje, todėl senų kūrinių vietą turi užimti nauji kūriniai, nauji autoriai, nors klasika visada lieka madoje.

Diskusijos ir interpretacijos. Emocinė reakcija į tekstą. Terapeuto rekomendacija turi skambėti su nuoroda į ką atkreipti dėmesį, ties kuo sustoti ir ką apmąstyti. Rasti savo atsakymą į klausimą, savo požiūrio tašką – tai direktyvi strategija. Nedirektyvus skaitymas yra tiesiog skaitymas laisva forma, kuris leidžia klientui iš knygos pasiimti tai, kas jam svarbu ir reikalinga.

Dialogas tarp kliento ir terapeuto gali būti paremtas emocinio įspūdžio pasidalinimu.

Pasirenkamoji biblioterapija apima temas ir skaitinius, kuriuos klientas perskaito per savaitę savo nuožiūra ir jais pasidalina su terapeutu sesijos metu.

Biblioterapija yra stiprus įrankis, kai klientas ateina su egzistencinėmis temomis. Egziztencinių temų skaitinius terapeutas siūlo skaityti kartu su klientu ir čia, ir dabar perleisti per save, ir dabartinę būseną.

Biblioterapija nėra greitojo skaitymo mokykla, o priešingai, tai vos ne pažodinė, o kartais ir pažodinė skaitykla.

Įdomus metodas yra skaityti trumpą tekstuką ir jame pasibraukyti tik užkliūvančias mintis ar net pavienius žodžius. Šiuos pavienius žodžius ar mintis aptarti su klientu, teiraujantis, kaip jis jaučiasi, kai tai skaito, taria, ką jam tai primena, su kuo asocijuojasi, kokius žmones primena ir t.t.

Skaitymas kaip relaksacinė veikla. Mokyti klientą skaitymo, kaip dėmesio koncentracijos į vieną veiklą. Didelį stresą patiriantiems klientams pats skaitymas yra terapinis veiksmas.

Resursų susigrąžinimas, psichohigiena. Biblioterapija reikalinga ne tik terapiniams klientams, ji yra būtina ir praktikuojantiems terapeutams, kaip savišvieta, saviugda, relaksacija arba tiesiog laisvalaikis.

Biblioterapija psichikos sveikatos problemoms spręsti yra specifinė sritis, apie kurią šiandien nekalbėsiu, nes geštalt terapija nespecializuojasi psichikos ligų gydymui. Tokia biblioterapija yra nukreipiamoji, stengiantis nuo čia ir dabar nukreipti į kažkokias mielas veiklas.

Biblioterapija – tai bendradarbiavimas su terapeutu ir knyga. Kiek biblioterapija yra paveiki? Į klausimą atsako Viktoras Franklis:

„Reikiama knyga reikiamu momentu daugybę žmonių išgelbėjo nuo savižudybės, ir mes, psichiatrai, galime apie tai daug papasakoti.“

Bet kuri knyga gali tapti biblioterapine, nes ją skaito žmogus, prisiliesdamas prie jos savo patirtimi, savo pasauliu. Yra gydančių knygų, bet yra knygų, kurios traumuoja arba į paviršių ištraukia vaikystės ar kitas traumas, todėl biblioterapijoje turėtų dalyvauti specialistas – biblioterapeutas–psichoterapeutas.

Vienas žodis gali nutrenkti į pragarą ir pakelti į dangų, o knyga – tai daug daug žodžių.