09 Vas „Neparašyta knyga“ Olgos Pakalniškienės akimis
Pasiūlymas rašyti knygą kartu su Daiva į mano gyvenimą įsiveržė kaip avantiūra. Tuo metu manyje vyko virsmas, budau po ilgamečio snūdurio, banaliai ieškojau savęs. Mano tinklaraštis gyvavo dar tik kelis mėnesius, susikaupusios mintys liete liejosi ir prašėsi tapti tekstais, akumuliuota energija bet kokį naują pasiūlymą paversdavo „kodėl gi ne“ ir „kada, jei ne dabar“ idėjomis.
Iš pradžių, sutelkusi dėmesį į mitybos temą, atsižvelgdama į tai, kaip į vieną iš herojės gelbėjimosi būdų, nepajutau, kaip Daivos sukurtos moterys apsigyveno mano kasdienybėje. Dirbdama su klientėmis, klausydamasi draugių pasakojimų, būdama su savimi ir su savo mintimis, vis greičiau vijau likimo siūlų kamuoliuką. Kiek daug mes atsinešame iš vaikystės, kaip dažnai bijome parodyti savo skausmą, kaip atkakliai ieškome laimės, kaip vengiame susitikti su savimi, kaip užsispyrę bijome paleisti skausmingą ir nepatogią, bet kontroliuojamą ir suprantamą dabartį!
Mitybos specialistas – nauja profesija. Kai kurie į mus žiūri kaip į šarlatanus, kiti kvestionuoja išsilavinimą (vienas dažniausių priekaištų man – „jūs ne gydytoja!“), treti mus laiko viską išspręsti galinčiais dievais. Mūsų darbas visada susijęs su žmogumi, su jo įpročiais, gyvenimo būdu, sveikatos klausimais, savijauta. Pokytis negali įvykti tik vienoje srityje, transformacija viesulu praūžia sieloje ir sudrebina visus pamatus, palikdama tik tvirčiausius, fundamentalius įsitikinimus. Džiaugiuosi, kad itin dažnai klientės prieš arba po apsilankymo pas mane paraleliai ima dirbti su psichoterapeutu.
Įsigyvendama į Saliutės-Ievos personažą, kartu su herojėmis žiūrėdavau į dangų, klausydavau šlamančių pievos augalų, lankydavau močiutės sodybą ir narpliodavau savo giminės moterų siūlų kamuoliukus. Mūsų visų istorijos tokios panašios ir tokios skirtingos: dalį praeities įvykių perkeliame į dabartį ir paleidžiame juos kaip džinus iš butelių, kaltiname likimą, prakeiksmus. Iš tiesų viskas yra banaliai paprasta – daugumą mus ištinkančių nesklandumų lemia užprogramuotas nenoras ir nesiryžimas patiems keisti istoriją. Šiuolaikiniame pokyčių ir nežinomybės kupiname pasaulyje kartais nemeilė sau, ištinkantys smūgiai tampa vienintele stabilia, pasikartojančia ir prognozuojama ašimi, kuri sukuria kontrolės iliuziją. Taip nutiko ir man rašant knygą – išmokau labai keistą, filmo siužeto vertą ir stipriai sukrečiančią pamoką: jei nenori pažvelgti tiesai į akis, jei nenori išmokti, išgirsti, anksčiau ar vėliau kažkas tave privers tai padaryti.
Rašydama išgyvenau tikrą psichoterapiją. Kalbėjau sau ir dėl savęs, klausiau, kamantinėjau, traukiau į išorę apkerpėjusius, gličius ir nepatogius prisiminimus. Vis dar mokausi to, ką daug kartų akcentavome knygoje: būk čia ir dabar, būk savimi ir su savimi. Pamesti save – blogiausia, kas gali nutikti, tai yra mūsų herojės Saliutės-Ievos prakeiksmas. Neišgyventą, paslėptą traumą lydi asmenybės lūžis. Kaip dažnai aš pati skaudžius, sielą draskančius įvykius įkišu į „nieko čia tokio, kitiems dar blogiau, pasimirš“ stalčiuką?
Pagrindinė herojė savęs ieško kitų atspindžiuose, vengdama žiūrėti į savąjį aš. Esame įpratę save ir kitus vertinti, aplipdyti etiketėmis, kategoriškomis charakteristikomis, pamiršdami, kad dažnai vienokie ar kitokie esame ne mes, o mūsų poelgiai. Nepaisant to, kad Saliutė-Ieva – tai mūsų kurtas personažas (personažai), kurių virsmą kaip dirigentės valdėme pačios, aš nekantraudama laukiau, kur nuves fantazija. Kuo pavirs ši moteris? Kokia bus galutinė stotelė? Užtruko suprasti, kad vykstant tikram virsmui, nei galutinio tikslo, nei stotelės nėra – tai yra visą gyvenimą trunkantis procesas. Paprasta pasakyti „esu toks, koks esu“ ir sustoti pelkėje.
Apie šį projektą mano artimieji sužinojo tik tuomet, kai, kaip pačioms atrodė, kūrinyje jau dėjome tašką. Iš tiesų po šio taško buvo daug daugtaškių, daug redagavimo darbų, siužeto koregavimų, herojų „gilinimo“. Knygos rašymas užtruko beveik ketverius metus, todėl drąsiai galiu ją pavadinti subrandintu, nusistovėjusiu ir išbaigtu kūriniu. Smagiausia rašymo proceso dalis būdavo, kai tekstas vijo tekstą: aš atsiųsdavau ištrauką Daivai, o ji akimirksniu atliepdavo tęsiniu arba nauju įvykių, minčių vingiu. Drąsiai galiu teigti, kad įkvėpimo sėmėmės ne tik iš aplinkinių, iš išorinio pasaulio, bet dargi buvome ir mūzomis viena kitai. Dviese, tarsi rūpestingi tėvai, užauginome heroję, parodėme jos transformaciją, pasiekėme brandą ir dabar paleidžiame. Lai Saliutė ir Ieva keliauja susikibusios rankomis…
Mitybos specialistė Olga Pakalniškienė
2023 metai, vasaris.