Straipsniai

Terapijoje dažnai vartojamas terminas refleksija, bet mažai kas žino, kam jis skirtas, kas tai yra. Į terapiją ateinantys klientai neretai neturi jokių terapinių įgūdžių, todėl viena iš pradinių terapijos užduočių yra klientus išmokyti savirefleksijos ir refleksijos. Refleksija kaip įgūdis – vienas iš emocinio intelekto lavinimo elementų.

Kas vyksta, kai aš sutariu? Kokie vidiniai procesai vyksta, kai bandau sutarti, pasiekti vidinę darną? Lengvabūdiškai priimti sprendimus ir tai vadinti apsisprendimu būtų labai paprasta. Kartais taip nutinka, kai noriu pažiūrėti, kas iš to išeis. Kitas būdas yra aktyviai įsitraukti į apsisprendimo procesą. Ryžtas pasiekti ir padaryti – panašus jausmas. Nepamirškime, kad visais atvejais rezultatas vien nuo žmogaus nepriklauso. Vidinis pritarimas, pasirinkimas kažką daryti ar nedaryti – tai krypties pasirinkimas, noro veikti sužadinimas. Vidinė darna jaučiama kaip vidinė laisvė, kaip supratimas, kad galiu daryti tai, kam pritariu, kad sąžinės balsas tyli, nes pritaria. Teisingą apsisprendimą lydi vidinis rezonansas, kai mintys, veiksmai liejasi laisvai, kai žmonės sako, kad „eina kaip per sviestą“. Ši būsena labai komfortiška, joje daug laisvos energijos, motyvacijos.

Ar nuo moters statuso (vieniša, ištekėjusi, išsiskyrusi) priklauso, kaip ji jaučiasi? Nuo ko labiausiai priklauso, kaip jaučiasi vieniša ar antrąją pusę turinti moteris? Socialinis vaidmuo kiekvienam žmogui užkrauna tam tikrą pareigų, atsakomybių ir naudos naštą. Vaidmuo arba statusas – tam tikras rūbas, kuriuo žmogus rengiasi atitinkamomis aplinkybėmis. Tai nulemia jo elgesį, gyvenimo būdą, asmeninę filosofiją ir požiūrį į patį save. Atlikdami tam tikras roles, žmonės jaučiasi svarbūs, reikšmingi, turintys savo vietą. Kuo daugiau socialinių rolių atlieka, tuo žmogus yra įvairiapusiškesnis, jam mažiau gresia vienatvė ar nepilnavertiškumas.

Yra ir geroji nuobodulio pusė. Jis rodo, kad santykiuose viskas stabilu, nuspėjama. Ši stadija, jei galima taip sakyti, pasiekiama, kai partneriai gerai pažįsta vienas kitą, vienas kitu pasitiki. Pajutus nuobodulį, nebūtina iš karto išsigąsti ir pulti jį slopinti. Nuobodulys ne visada yra jūsų jausmų atvėsimo signalas. Tai tik požymis, kad santykiai tampa ilgalaikiai.

Retai kada sustojame apsvarstyti, ko mums reikia gyvenime ir ko reikia darbe, kokios asmeninės savybės mums padeda, o kokios trukdo? Kasdieninėje kalboje iš viso nevartojame tokios sąvokos kaip emocinis raštingumas ir nekeliame uždavinio jį gerinti. Emocinis raštingumas – gebėjimas perskaityti ir reflektuoti savo bei kito asmens emocijas, jausmus, išgirsti ir suprasti savo mintis ir kito asmens kalbą, suprasti jo poreikius. Siekdami plėsti emocinių kompetencijų ribas, žmonės keliauja į įvairius seminarus, samdosi koučerį (ugdantįjį vadovą), lanko psichoterapijos užsiėmimus, savarankiškai skaito ir žiūri vaizdo medžiagą apie saviugdą, empatiją ir emocinį intelektą. Tokios paieškos duoda tam tikrų rezultatų, bet jie nebūna pakankami ir neatitinka lūkesčių.

Dažnai klystame manydami, kad emocinė pagalba ar parama yra sunki užduotis ir ją teikti gali tik labai patyręs specialistas. Pažiūrėkime į emocinę pagalbą paprastu kasdieniu kampu. Kito asmens buvimas šalia yra stipri pagalba sergančiajam. Tokios pagalbos reikia sunkiai sergantiems, pacientams, kuriems reikalinga slauga, vaikams ar žmonėms, kurie patiria įtampą, nerimą, baimę kasdieniuose reikaluose.

Nuobodulys yra viduje užrakinta kūrybiška energija (retrofleksija), kurią kartais baisu išleisti, nes visa, kas nauja gali būti pavojinga. Lengviau būti įtampoje, nei pasirodyti keistu, neįdomiu, šokiruojančiu, ar apsijuokti. Santūrumas tampa priimtinu viešumoje elgesiu kaip ir "kultūringas ar elegantiškas pyktis", kuris tik surogatas tikro jausmo.  ...

Praėjo laikai, kai visi turėjo būti vienodi, atėjo laikai, kai visi skirtingi, bet vis nepametame senų įpročių: klijuoti etiketes vieni kitiems, pravardžiuoti, kurti „nickneimus“, „avatarus“. Skirtumai tarp vaikų egzistuoja net žiūrint paprasta, ne psichologo akimi. Jau jauname amžiuje vieni vaikai yra greiti ir labai aktyvūs, kiti...

Būna, kad psichoterapinėje grupėje terapeutas patiria spaudimą būti labiau palaikančiu, labiau aktyviu. Geštalto tėvas F. Perlzas yra pasakęs sparnuotą frazę, kad terapeuto palaikymas ir aktyvumas yra būtinas, bet privalo būti toks mažas, koks tik gali būti. Kitu atveju grupės nariai į terapeutą suprojektuoja visas savo...