10 Geg Sustok, gyvenime, aš noriu išlipti…
Apie savižudybes ir ne tik.
Kiekviena savižudybė paveikia bent šešis su juo susijusius žmones. Savižudybė yra tam tikro socialinio organizmo vienos galūnės savanoriška amputacija. Blogiausia, kad pati galūnė skausmo nebejaučia, o iš skausmo klykia likęs organizmas. Emocinę, psichologinę traumą išgyvena visas savižudžio socialinis laukas. Ryškiausią emocinį šoką patiria šeima, artimieji, kiek silpnesnius jausmus – draugai, pažįstami ir kolegos, nerimą ir tuštumą pajunta kaimynai, draugų draugai, tolimos giminės. Savižudybė – lyg akmenukas įmestas į vandenį, nuraibuliuoja labai toli. Įvykį giminė įsirašo į savo nešlovės lentą, kitoms kartoms palikdama paslaptį, gėdą, stigmą, tuštumą.
Savižudybė yra dvasinės ligos požymis. 
Ligos, apie kurią tenka kalbėti su likusiais gyvaisiais. Labai sunku kalbėti šia tema, nes sena patarlė byloja, kad „apie mirusius gerai arba nieko“ nekalbama. Norisi nusipurtyti šia seniena ir garsiai šaukti, kad dėl to, kad mažai kalbame su gyvaisiais – jie virsta mirusiais.
Mintys apie savižudybę nėra malonios pačiam žmogui, jas bandoma maskuoti, slėpti. Tikriausiai nedidėlė savižudžių imtis renkasi grubias (pasikorimas, nušokimas nuo aukštų vietų, venų persipjovimas…) ir akivaizdžias savižudybes. Daugelis savižudybių taip ir lieka „neiaiškiais“ mirties atvejais. Daug lengviau gedėti žuvusio artimojo autokatastrofoje, nei savanoriškai pasitraukusio iš gyvenimo. Savižudybė lieka didele problema, nes ją linkę slėpti visi. Slepia savižudybę planauojantys, slepia artimieji, netiesiogiai slepia ir medikai, bei kitos tarnybos, nesigilindamos į mirties priežastis. Apsinuodijimai alkoholiu, medikamentais, narkotikų perdozavimas, autoavarijos be akivaizdžios priežasties, tokios mirtys taip ir lieka iki galo neištirtos, nepaaiškintos ir netraktuojamos kaip savižudybės.
Planuojantys savižudybę žmonės išsamiai renka informaciją kaip galėtų diskretiškai pasitraukti iš gyvenimo. Jie juokauja šiomis temomis, prašo pasidalinti mintimis ar planais „o kaip jūs nusižudytumėte?“ ir tyliai dėliojasi pasitraukimo iš gyvenimo kelią. Kalbu apie tuos, kurių savižudybės nėra spontaniškos, įvykdytos afekto būsenose, krizinėse situacijose, kalbu apie tuos, kurie ilgai nešiojasi ir brandina šią mintį. Dažniausiai tai yra planas „B“, jei planas „A“ nesuveiktų. Šioje vietoje tenka prisiimti atsakomybę visiems, nes tie, kurie pasirinko planą „B“, nesulaukė pagalbos, palaikymo, kad gyvuotų planas „A“. Planas „A“ yra stengtis susitvarkyti su problemomis, išbristi iš sunkios padėties, kapstytis iki jėgų ir vilties netekimo. Planas „B“ – pasiduoti, rinktis paskutinę išeitį, mirtį, pripažinti, kad pralaimėjo. Plane „A“ dalyvaujame mes visi, planas „B“, vykdomas vienatvėje. Planas „B“ yra žmogaus ir mūsų visų pralaimėjimas.
Kiekviena savižudybė turi priežastį. Priežastį, kurią mes pražiopsojome…
Senyvas amžius savižudybių požiūriu dažnai vertinamas neteisingai. Senyvų žmonių mirtys pateisinamos natūralia senatvine mirties priežastimi, nesigilinant ar tai galėjo būti savanoriškas pasitraukimas iš gyvenimo. Senoliams būdingas autodestruktyvus elgesys, kuris apsunkina savižudybės konstatavimą. Neteisingas ir nereguliarus vaistų vartojimas, medikamentų maišymas su alkoholoiu sukelia mirtis, kurias sunku priskirti savižudybėms, bet ir atmesti tokią mintį būtų neteisinga. Artimieji neturėtų bijoti apie mirtį kalbėti su savo senyvais tėvais, sužinoti jų nuomonę, pageidavimus ir tiesiog įsiklausyti, ar jų žodžiuose nesislepia mintis apie savižudybę.
1897 m. prancūzų sociologas E. Durkheimas, veikale „Savižudybės“ pastebėjo, kad savižudybių neįmanoma paaiškinti vien individualiomis priežastimis, jas lemia visuomeninės sąlygos, tarpasmeniniai santykiai, o pagrindinės priežastys yra socialinės. Savižudybių rodiklis rodo šalies gyvenimo kokybę. Žmogaus socialumas saugo jį nuo savižudybės. Socialiniai saitai sulaiko žmogų nuo savižudybės. Durkheimas pirmasis suklasifikavo savižudybes, jas suskirstydamas į keturias grupes: egoistines, altruistines, anomines ir fatalines, apie tai kitą kartą.
Dažna visuomenės klaida yra manymas, kad savižudybės vyksta kažkur toli, kad savižudžius turi gelbėti ar gydyti specialiosios tarnybos. Pirminių prevencinių veiksmų turi neatidėliotinai imtis kiekvienas, išgirdęs tokius pasisakymus. Greita reakcija į suicidinius pasisakymus gali išgelbėti gyvybę. Didžiosios rizikos pašalinimas negali laukti. Nebijokite užduoti tiesioginių klausimų, kartais jie tiesiog žmogų išmuša iš vėžių, verčia suklusti, duoda laiko, o laikas ir sveikos pastangos gali išgelbėti gyvybę. Klausimai:
- Ar turi savižudybės planą ? (PLANAS)
- Ar jau viską turi, ko reikia tavo planui? Vaistai? Ginklas?.. (PRIEMONĖS)
- Ar žinai, kada tai padarysi? (LAIKAS)
- Ar turi ketinimą, motyvą tai daryti? (INTENCIJA)
Gavę teigiamus atsakymus, jokiu būdu nepasitikėkite patvirtinimais ir pažadais, kad nieko baisaus neatsitiks. Nepalikite žmogaus vieno, nei fizine, nei emocine prasme. Negalite pasirūpinti juo patys, palydėkite iki ligoninės priėmimo kambario, perduokite tiesiogiai medikams į rankas. Nepasitikėkite niekuo, neleiskite jūsų apmulkinti pažadais ir patvirtinimais. Jūsų pasitikėjimas, naivumas, patiklumas gali kainuoti kitam gyvybę. Šiuo atveju geriau būti paranojišku, nei atsainiu.
Pagrindinės suicido rizikos:
- Psichinės ligos, alkoholizmas, priklausomybė nuo vaistų.
- Buvę parasuicidai, apsunkinta šeimos anamnezė suicidais; trauminė patirtis.
- Nepagydomos ligos ar lėtinių ligų paskutinės stadijos, lėtinis skausmas, netektys, stresinės situacijos.
- Socialinė izoliacija, vienišumas, atskirtis.
Visuomenėje vyrauja klaidinga nuomonė, kad žudosi tik psichikos ligomis sergantys žmonės. Psichiniai sutrikimai padidina savižudybių riziką, bet suicidinės mintys nėra nei depresijos, nei šizofrenijos ar priklausomybių pagrindiniu simptomu. Savižudybių procentas tarp depresija sergančiųjų yra 30 procentų, o šizofrenijos tik 10 procentų. Savižudikiškų veiksmų imasi sveikstantys asmenys, o ne ligoniai ligos paūmėjimo metu. Atsiradus adekvatumui, grįžus į realybę po psichozės ar sunkios depresijos, žmonės dažniau galvoja apie savižudybę, nei sunkiai sergantys.
Pabaigai, truputį įdomios istorinės informacijos apie meilę ir mirtį.
Sapfo (apie 610-580 m.pr.m.e.)
Graikų poetė, laikoma pirmąja moterimi, rašiusia eiles. Gimė aristokratų šeimoje, apsupta žymių to meto moterų gyveno Lesbos saloje. Mokė jas eilių, muzikos ir šokių. Mokė mylėti ir gyventi mylint. Daugelis Sapfo eilėraščių aukština moters meilę moteriai. Poetė nusižudė iš nelaimingos meilės vyrui – valtininkui Faonui. Istorija tai ar legenda jau niekas negali pasakyti, tačiau uola, nuo kurios ji nušoko, vėliau tapo simboline vieta, kur žudydavosi nelaimingi įsimylėjėliai.
Meilė visais laikais buvo laimės ir kančios, gyvenimo ir mirties liudininkė.