17 Kov Tad pirštas iš tiesų yra tik pirštas, o visa kita – požiūrio klausimas
Žmogaus gyvenime būna akimirkų, kai norisi iškelti vidurinįjį pirštą. Taip nutinka, kai susiduriama su situacijomis, įvykiais ar žmonėmis, nusipelnančiais paniekos, kurią labai sunku įžodinti. Su kalbos ribotumu žmonės susidurdavo nuo seniausių laikų, tad jau tuomet gelbėdavo seniausia pasaulyje gestų kalba. Jau pirmieji primatai saimiriai suprato, kiek paniekos gali kelti penio erekcijos demonstracija – tai buvo valdžios ir jėgos simbolis. Šį gestą moka ir juo naudojasi ne viena gyvūnų rūšis. Viena iš jų – Pietų Amerikos voverių patinėliai. Jie paniekinamai mojuoja sujaudintu lytiniu organu. Ką tuo norima pasakyti?
Romėnų istorikas Tacitas rašė, kad vokiečių gentys, artėdamos prie romėnų karių, rodė vidurinįjį pirštą kaip drąsų iššūkį priešams. Daug vėliau, 419 m. pr. Kr., dramaturgas Aristofanas komedijoje „Debesys“ pirmiausia ėmė rodyti vidurinįjį pirštą, po to apsinuogino ir viešai demonstravo genitalijas, taip šokiruodamas publiką, o kiek vėliau jis tarpkojo judesiais neva bandė imituoti poezijos rimavimo būdą. Tad gestas gali ne tik tapti kalbos pakaitalu, jame galime ieškoti ir poezijos užuomazgų.
Pirmojo mūsų eros amžiaus poeto Marcialio sukurtas personažas, besidžiaugiantis gera sveikata, rodo „nepadorų pirštą“ trims gydytojams, o kas gi nenorėtų to padaryti būdamas puikios sveikatos?
JAV šis gestas pirmą kartą aprašytas 1886 metais, kai Bostono beisbolo žaidėjas, pozuodamas bendrai nuotraukai su varžovų žaidėjais iš Niujorko, iškėlė vidurinįjį pirštą. Tai provokuoja, atkreipia dėmesį, bet gal šiame geste slypi kažkas daugiau?
Evoliucija nepakeitė šio gesto prasmės, iki šių dienų jis yra laikomas protesto, veržlumo, jėgos ir provokacijos ženklu. Gestas tapo universaliu, jį drąsiai rodo ne tik vyrai, bet ir moterys, nors pirminė reikšmė išlieka – tai yra vyriškų genitalijų simbolika.
Teisės profesorė Ira Robbins iš Vašingtono universiteto JAV patvirtina, kad šis gestas taip paplitęs žmonių kasdienybėje, jog spėjo įgauti begales prasmių, tarp jų protesto ar net susižavėjimo simbolizavimą. Taigi, šiandien viduriniojo piršto rodymas pasaulyje nebėra nešvankus gestas, koks buvo prieš kelis tūkstančius metų, o Lietuvoje kam nors parodyti iškeltą vidurinįjį pirštą vis dar yra vienas iš nepadoriausių gestų. Kita vertus, šis gestas padeda stipriai išreikšti santykio, dialogo, veiksmo pabaigą, kuriai nebereikia jokių žodžių. Pas mus šis gestas vadinamas faku, kitur jis vadinamas „paukštelio vartymu“, „begėdžiu pirštu“.
Antropologas Desmondas Morrisas sako, kad vidurinysis pirštas yra penis, o iš abiejų pusių sulenkti pirštai – sėklidės. Rodydami jį, jūs norite kitą žmogų įžeisti ir pažeminti.
O dabar šiek tiek apie vidurinįjį pirštą, remiantis vedinėmis žiniomis.
Vidurinysis pirštas yra susijęs su Vishuddha čakra, esančia gerklės apačioje ir jis atsakingas už saviraišką bei valingas apraiškas. Dėl šio energijos centro žmonės praktiškai įgyvendina siekius, moralines ir etines vertybes. Višudha – visų kūrybingų žmonių čakra. Ši menininkų, muzikantų ir kitų kūrybingų žmonių čakra visada yra hiperaktyvi.
Remiantis vedinėmis žiniomis, viduriniojo piršto ir nykščio jungtis – tai išmintingas bebaimiškumas, o pats vidurinysis pirštas asocijuojasi su kšatrija – karių kasta. Mūsų kultūroje ši kasta atitinka vadovus, vykdomuosius direktorius, kariškius, policiją ir valstybės tarnautojus – visus tuos, kurie yra ištikimi pareigos ir garbės principams, kuriems nesvetimas kilnumas ir bebaimiškumas.
Nuo senų laikų didieji kariai vidurinįjį pirštą puošė žiedais ir kitokiais papuošalais. Tą patį darė ir tie, kurie norėjo įgyti bebaimiškumo ir pasitikėjimo savimi. Dešine ranka sukurta bebaimiškumo mudra suteiks jėgų ir atkaklumo, naudinga tai padaryti prieš pradedant ryžtingus veiksmus. Ta pati mudra, atliekama kaire ranka, padės pajusti būsimą įvykių eigą ir jai pasiruošti.
Tad pirštas iš tiesų yra tik pirštas, o visa kita –požiūrio klausimas. Gal nuo to ir reikėjo pradėti?
Daiva Žukauskienė, sertifikuota geštalto terapeutė