04 Sau Tapatumas ir individualumas vaikystėje
Praėjo laikai, kai visi turėjo būti vienodi, atėjo laikai, kai visi skirtingi, bet vis nepametame senų įpročių: klijuoti etiketes vieni kitiems, pravardžiuoti, kurti „nickneimus“, „avatarus“.
Skirtumai tarp vaikų egzistuoja net žiūrint paprasta, ne psichologo akimi. Jau jauname amžiuje vieni vaikai yra greiti ir labai aktyvūs, kiti lėtesi ir ramesni. Vieniems socializacija yra malonumas, poreikis, kitiems tai – vos ne trauma. Pradžioje mamos nėštumo aplinkybės, gimdymas, žindymas ir tik paskui vaikystės aplinka įtakoja koks bus vaiko charakteris. Vaikas yra individuali asmenybė, todėl neverta aklai žvalgytis į tėvus, bandant spėti, koks bus vaikas. Liūdniausia, kad tėvai visada bando vaikus pritempti prie savo modelio, džiaugiasi panašumais ir nuvertina skirtumus. Aktyvi, dinamišką gyvenimą gyvenanti mama sunkiai susitaiko su savo vaiko lėtumu. Toks vaikas patirs daug mamos nekantrumo, nepriėmimo ir kritikos, galų gale jis gali būti visai nušalintas nuo veiklos, nes „mama greičiau padarys“. Bandymas „perauklėti“ gali duoti visiškai priešingų rezultatų: vaikas nustos bandyti, todėl visiškai nelavės jo motorika ir psichika. Keisti ar bandyti priimti kitokį nei pats vaiką? Suteikti sau ar vaikui malonų gyvenimą? Lyginti ar nelyginti su savimi? Lyginti ar nelyginti su kitais?
Visi bandymai perauklėti vaiką bus demaskuoti vaikui suaugus ir atsisėdus į psichoterapijos kėdę. Visi tėvų „geri norai“ bus apverkti ir išpykti, tad patarimas – palikite vaikus ramybėje, jie tai ne jūs, o jūs tai ne jie. Ir geštalto terapijos malda ataidi mano ausyse – vaikai nėra tam, kad patenkintų jūsų lūkesčius ir ne tam, kad gyventų taip, kaip jūs norite ar norėjote patys. Santykio kokybė tarp vaikų ir tėvų priklauso tik nuo jūsų, nes jūs esate suaugę. O kai vaikai taps suaugusiais, jūs labai norėsite, kad jie pas jus sugrįžtų kaip vaikystėje su atviromis širdimis. Kad širdys liktų atviros, turite leisti vaikams būti savimi. Vaikystė yra tas metas, kai tėvai ir namai yra pilni prasmių ir paslapčių. Tėvai turi išmokyti vaikus kurti ryšius su daiktais, su žmonėmis, kad vėliau jiems būtų kur sugrįžti, kad netektų kelti sau klausimo „ar aš pasauliui reikalingas?“ Ugdyti vaiko smalsumą yra ugdyti jo nuostatą: „pasauliui manęs reikia“. Vaikas nesirenka nei tėvų, nei aplinkos, kartais situacija, kurioje jam tenka gyventi būna lyg „egzistencinė įtrauktis“, jis per mažas, per silpnas, kad galėtų ką nors keisti, ką nors rinktis. Pasirikimus darys suaugęs žmogus, svarstydamas ar verta aplankyti senus tėvus? Šias mintis dėstau tėvams, nes jie privalo žinoti kokia didelė atsakomybė yra būti tėvais ir koks didžiulis džiaugsmas turėti gerus santykius su suaugusiais vaikais. Tėvų pasirikimai lems suaugusių vaikų pasirikimus.
Bet grįžkime vėl į vaikystę ir prisiminkime, kad kantrybė čia yra būtina. Praeina trijų metų „aš pats“ krizė, praeina ir ketverių – penkerių metų fantazuotojo periodas, viskas praeina, bet išlieka tik tėvų padarytos klaidos arba puikus įdirbis.
Svarbu prisiminti, kad nevalia:
- Klijuoti vaikui etikečių „pikčiurna“, „melagėlis“, „nykštukas“, „gerutė mergaitė“, „užsispyrėlis“, „gudročius“ ir t.t. Nevalia jo lyginti nei su savimi, nei su kitais.
- Bandyti pakeisti vaiką, bandyti padaryti jį tokiu, kokio norisi.
- Šaukti ant vaiko, bausti vaiką už tai, kad jis ne toks kaip visi, ne toks kaip jūs.
Svarbu prisiminti, kad reikia:
- Priimti vaiką tokį, koks jis yra, pabrėžti jo pranašumus, o ne trūkumus.
- Teikti palaikymą ir paramą tik ten, kur jos reikia, o ne ten, kur jums norisi.
- Aiškiai suvokti draudimo ir skatinimo ribas ir tikslą, vardan ko tai darote.
- Girdėti, matyti ir jausti vaiko poreikius ir juos tenkinti. Skirti poreikius nuo užgaidų.
- Matyti vaiko gyvenimą kaip procesą, neprikaišioti praeities, motyvuoti būti savarakišku ir žingeidžiu.
Linkiu tėvams būti reikalingiems ir geriems, bei supratingiems, nes vaikystė praeina kaip ir visa kita.