03 Lap Vidinis sutarimas (susitarimas) – harmonija ir balansas, kurio turime siekti
Kas vyksta, kai aš sutariu? Kokie vidiniai procesai vyksta, kai bandau sutarti, pasiekti vidinę darną?
Lengvabūdiškai priimti sprendimus ir tai vadinti apsisprendimu būtų labai paprasta. Kartais taip nutinka, kai noriu pažiūrėti, kas iš to išeis. Kitas būdas yra aktyviai įsitraukti į apsisprendimo procesą. Ryžtas pasiekti ir padaryti – panašus jausmas. Nepamirškime, kad visais atvejais rezultatas vien nuo žmogaus nepriklauso. Vidinis pritarimas, pasirinkimas kažką daryti ar nedaryti – tai krypties pasirinkimas, noro veikti sužadinimas. Vidinė darna jaučiama kaip vidinė laisvė, kaip supratimas, kad galiu daryti tai, kam pritariu, kad sąžinės balsas tyli, nes pritaria. Teisingą apsisprendimą lydi vidinis rezonansas, kai mintys, veiksmai liejasi laisvai, kai žmonės sako, kad „eina kaip per sviestą“. Ši būsena labai komfortiška, joje daug laisvos energijos, motyvacijos.
Mes retai pasirenkame kliaudamiesi vidiniu jausmu. Dvasingesni žmonės dažniau vadovaujasi nuojauta, o racionalūs linkę įvertinti pliusus ar minusus ir pasikliauti matematine logika.
Svarbu mokėti inicijuoti vidinį dialogą, mokėti savęs paklausti, ar galiu žengti tokį žingsnį, ar mano vidus tam pritaria, ar pakankamai vertinu riziką? Retai kada sustojame akimirkoje čia ir dabar, kad dar paklaustume savęs, ar suvokiame, kad mūsų sprendimai gali būti geri, bet rezultatai nepakankami arba nepageidautini? Ką darysiu su savimi, su savuoju Aš, jei sprendimas bus klaidingas? Į terapiją ateina vidinio konflikto draskomi arba su savimi jau susipykę ir savęs ėmę nekęsti žmonės, kaltinantys save už tai, kad padarė neteisingus sprendimus ar už tai, jog jiems tiesiog nepavyko priimti tinkamų sprendimų. Brandus sveikas žmogus nesielgia su savimi destruktyviai ir toksiškai, jis pripažįsta, kad rezultatas yra ne toks, kokio tikėjosi, bet jis elgėsi pagal save, pagal savo sąžinę, lydimas vidinio pritarimo. Vidinė taika jam yra svarbesnė ir brangesnė nei išorinis rezultatas. Jis gali su tuo susigyventi, jis lieka savo pusėje, tokias situacijas lydi vidinis patvirtinimas, kad „kitą kartą elgčiausi taip pat“. Egzistencinės analizės atstovas A. Lengle sako, kad „sutarimas – tai santuoka su konkrečia situacija“.
Vidinio sutarimo pamatas yra sąžinė, o sąžinė tapati pačiam žmogui – kai elgiuosi pagal sąžinę, elgiuosi pagal save. Sąžinė kaip kompasas patvirtina, kad galiu ir noriu būti ten, kur esu. Žmonės kartais pamiršta kreiptis į savo sąžinę ir paklausti, ar sutinka ir pritaria ji. Klausti – tai pasitikrinti, ką jaučiame. Klausti savęs – tai žvelgti į galimybę ir dėmesį atkreipti į tai, kaip jaučiamės. Sąžinė prabyla tik tada, kai nepritaria,ji tyli ir yra rami, kai sutinka. Lietuvių kalboje yra labai daug gražių posakių apie sąžinę: sąžinė graužia, sąžinė kirba. Žvelgdami į žodžio sąžinė sandarą galime pamatyti, kad jame slypi du dėmenys: vienas dėmuo yra aš, o kitas – žinau arba žinia. Sąžinė reiškia vidinį žinojimą, kas teisinga, o kas ne. Žinoti ir sutikti – tai sakyti gyvenimui „Taip“. Jei vidinis Aš arba sąžinė nepritaria, jei ji yra nerami, tuomet gyvename gyvenimą, kuris yra prieš mus, gyvename ne savo gyvenimą, vykdome ne savo misiją. „Gyvenu ne savo gyvenimą“, „Jaučiuosi kaip ne savas“, „Esu ne savo kailyje“ – taip skundžiasi žmonės, kurie negirdi savęs, nemoka atrasti kelio į vidinį sutarimą, kuriems didelę įtaką daro išorinis pasaulis, reklama, autoritetai. Gyventi ne pagal save – tai būti nelaimingu, be energijos, be ūpo ir vidinės giedros. Tai gali būti depresijos pradžia.
Vidinį sutarimą, harmoniją atspindi noras sveikai rizikuoti, bandyti kažką naujo.Tai yra noras būti matomam, tai atsakinga pozicija, kai darau ir esu atsakingas už tai, ką darau. Tai vidinė vertybė, kuri man brangi, kuriai nesu abejingas ir esu „pasišventęs“ tam, kas man yra prasminga.
Vidinis konfliktas gali kilti, kai racionalioji žmogaus dalis prieštarauja vidiniam balsui, sąžinei. Reikėtų suvokti, kad ne pagal sąžinę atlikti pasirinkimai nesuteikia skaidrios laimės – gali suteikti tik drungną pasitenkinimo jausmą. Darnų sprendimą gali priimti tik žmogus, kuris pasitiki savo vidiniu jausmu ir racionaliai randa argumentų tą sprendimą pagrįsti. Teisingas sprendimas pagrįstas bent dviem stipriais „Taip“ – jausminiu ir racionaliu, kai draugauja širdis ir protas. Jei eitume dar toliau, vertėtų atsiklausti ir fizinio kūno, ar jis pritaria tokiam sprendimui, ar taria trečią „Taip“.
Vidinis balsas, sąžinė, sutarimas su savimi yra žmogaus egzistencijos pagrindas, o kaip aš gyvenu, kas aš esu – svarbūs egzistenciniai klausimai. Kasdieniame gyvenime retai turime laiko tokiems svarstymams, bet būtų naudinga nors kartais sustoti ir įsiklausyti į save. To jums visiems ir linkiu.
Sertifikuota geštalto terapeutė Daiva Žukauskienė