Kraštovaizdis yra sielovaizdis

29 Bal Kraštovaizdis yra sielovaizdis

„Pirmiausia kyla problema, nuo kur pradėti, kitaip tariant, kaip tik iš tos vietos, kurioje šiuo metu esame (tai yra kol kas iš niekur), pasiekti kitą krantą. Paprasta jungties problema: reikia suręsti tiltą. Tokias problemas žmonės sprendžia kasdien.“

Pradedu pasiskolindama Džono Maksvelo Kutsės (J. M. Coetzee) romano „Elizabeta Kostelo“ žodžius. Su tilto arba santykio kūrimo problema žmogus susiduria kiekviename žingsnyje. Kartais tiltas arba santykis kuriamas labai lengvai, lyg savaime, kartais tam reikia ypatingų pastangų, gebėjimų ar net sėkmės.

Galime sukurti dirbtinį, išties daiktišką ir nederantį kraštovaizdyje, arba natūralų, tikrą, gryną santykį. Žydų filosofas mistikas Martinas Buberis kaip tik ir išskyrė dvi santykių grupes: dirbtinį AŠ-TAI ir gyvą AŠ-TU susitikimą.

AŠ-TAI santykyje brūkšnelis ir yra du krantus jungiantis tiltas: viename krante yra žmogus – AŠ, o kitame – kraštovaizdis, gimtoji žemė, gamta.

AŠ-TU santykis išgyvenamas kaip esminis grynas susitikimas, atspindintis žmogaus esmę, jo sielos vaizdą. Ant šio tiltelio susitinka praeitis, dabartis ir ateitis. Tam, kad sukurtume tokį santykį, reikia ne tik pastangų, bet ir tyros širdies, ypatingo jautrumo, nekasdienio matymo ir suvokimo.

Perkrovimas gali įvykti skaitant – mes lengvai, lyg savaime, pereiname į autoriaus siūlomą pasaulį.

Gamtos aprašymai.

Susitinkant su pasauliu dažniausiai pirmauja ar net vyrauja rega.

Matyti ir būti yra bendra visoms gyvoms būtybėms.

Kitos juslės, jei yra rega, lieka antraeilėmis.

Gamta priklauso nežmogiškumo pasauliui, kitokybei. Tai kitas gyvybės kupinas pasaulis.

Žiūrėti. Matyti. Išvysti. Regėti. Praregėti.

Tik matantis grožį gamtoje gali susitikti su dievišku, dvasiniu pasauliu. Pamatyti Edeno sodą, kuriame gerasis Dievas apgyvendino pirmuosius žmones.

Stebėjimas. Savistaba. Žiūrėjimas į pasaulį žmogiškomis akimis. Stirna į pasaulį žvelgia stirniškai.

Nerimo, įtampos ir baimės kupinas laikmetis privertė žmogų jaustis atitrūkusiu nuo gyvenimo, nuo žemės.

Gamta yra skubėjimo priešingybė. Ji reikalauja sustojimo, kaip ir grožis. Gamtą ir grožį galime pamatyti tik sustoję.

Esame karta, kuri sunkiai geba atsipalaiduoti.

Gimtasis kraštovaizdis teikia paguodą, nes primena, kad čia mes gimėme.

Gamta leidžiasi čiupinėjama, liečiama, ji užpildo kontakto su kitu gyvuoju stygių.

Žemuogė pievoje, neaptraukta apsauginiu celofano sluoksniu, paliečia mano uoslę tiesiogiai, leidžiasi suvalgoma be įmantrių ritualų. Ji tiesiogiai liečiasi su mano siela, ne tik su kūnu.

Gimtosios žemės kvapu persisunkęs burokėlis man yra daug artimesnis už papają ir ananasą, nes valgydamas tą žemės prieskonį esu kartu su visomis savo protėvių kartomis, kurios jį graužė nudilusiais dantimis.

P.S. Geosminas – žemės poskonį perteikiantis elementas.

Subjektyvus grožio pajautimas kyla iš gilaus santykio su pasauliu, su aplinka. Tik stebėjimas sustojus, esant pauzei, atskleidžia intymesnius santykio su kraštovaizdžiu išgyvenimus.

Vaikystėje sieloje įsispaudęs gimtasis kraštovaizdis suformuoja asmenybę negrįžtamai.

„Pakibimą“ virtualioje erdvėje puikiai gydo pasivaikščiojimas gamtoje.

Kaip gamtinis, kultūrinis ir emocinis kraštovaizdis atspindi vidinį pasaulį?

Kaip žmogus keisdamas aplinką keičia ir save?

Rašytojų kūriniuose vaizduojami peizažai atspindi sielos būsenas.

Kraštovaizdis kaip atminties vieta, istorijos, pasakojimų, legendų saugotojas.

Sielovaizdžio architektas – skaitytojas, sugeriantis vietovės meną, kultūrą, istorijas, žymius žmones, atminimo vietas.

Literatūriniai maršrutai po vietoves leidžia pažinti krašto sielovaizdį.

Gamta – knyga – žmogus.

Dėmesį noriu nukreipti į tilto centrą, į paribio zoną, kurioje reikia ypatingų pastangų pamatyti, pajusti ir išgyventi susitikimą su kitu. Geštalto terapeutas pasakytų, kad gyvenimas vyksta ties kontakto riba.

Gamta ir gamtos aprašymai labai dažnai sutinkami grožinėje literatūroje, bet nemokant jų skaityti, jie kelia nuobodulį ir kartais greitai praleidžiami pro akis, nesuvokiant jų esmės ir giluminės prasmės.

Perskaityti gamtos aprašymus, lyg statant tiltą tarp savęs ir kito pasaulio. Dažnai tas kitas taip ir lieka nepažintas, nepriimtas ir nesuprastas, svetimas.

Paklausite, kam žmogui viso to reikia?

Iš tikrųjų mažai kas moka skaityti gamtos aprašymus. Suprantama, nes tai užmiršta kalba, ja kalbėjo senovėje, ja kalba rašytojai, kurių šaknys yra jautrios.

 

Žmogus nėra sutvertas pats sau – jis įmestas į šią žemę, į savitą karštovaizdį, ir tame taške sudaro visumą, vienį, kaip geštalto teorijoje figūra ir fonas sudaro bendrą paveikslą. Žmogus pats sau vienas neegzistuoja, jis visada susijęs su kitu. Tik pažindami save, kai tuo pačiu esame susiję su kitu, tik pastatę ir perėję tiltą, mes tampame vientisi. Peržengti ribą drįsęs žmogus tampa kitokiu. Apie tai citata iš Tomo Sakalausko knygos „Čakona“:

„Skalanduoja vilnys, skleisdamos vandens gerumą. Greta plaukia palydinčios žuvys. Jos, kai pasiekiu trikampės marių akies vidurį, sustoja ir grįžta atgalion. Lieku vienas… Tai – riba. Marių slenkstis. Įsiklausęs į save, galėjau jo ir nepastebėti, tačiau pabudo visos pajautos: prabudau, rodėsi, einu pro nematomus vartus, pastatytus ant dviejų pasaulių ribos. Lyg išsivaduodamas iš laiko paveikų, nusimečiau jo piktą galią, kaip kad žaltys palieka seną išnarą… Gal tai vieta, kur kūnas, jausmų gyvata, protas ir dvasia gyvena darnoje, kur galutinai suartėjama su didžiąja apsuptimi? Kur būva skaistūs žmonės, pralaidūs dieviškąjai šviesai?“

Kšištofo Čiževskio knygoje „Mažasis pasaulio centras: idėjų praktiko užrašai“ kalbama apie taką, tiltą, kuriuo eina žmogus: „Būdamas nenutrūkstama mažų žingsnių seka, jis bet kurioje pusėje yra namie. Nei tvirtina ribos, nei ją nutrina. Peržengia.“

Žmogus įprasmindamas save tarsi deda akmenį, riboženklį, juo pažymi savo namus, valdas, nuosavybę. Padėdamas akmenį tariu „Aš“, pavadinu save vardu. Tardamas savo vardą įkurdinu save karštovaizdyje, priskiriu save savo žemei.

Savęs priskyrimas prie kažko užtikrina žmogaus saugumą, galią, kultūrą, tradiciją, bet kartu ir izoliuoja, atskiria, supančioja.

Reikia drąsos žengti į susitikimą su kitu. Reikia drąsos ir skaityti apie kitą pasaulį, susitikti vietoje, kuri vadinama Agora, turgaus aikštėje, diskusijų erdvėje.

„Dovana yra takas, nusidriekiantis per agorą“. Takas ir riboženklinis akmuo įleidžia šaknis begalybėje, bevardiškume… Jis veda mus per pasaulį, kaip saulė ir žvaigždės… Veda mus, gyvenančius kraštovaizdyje po pasaulio pabaigos, ten, kur tai, kas išvyta ir kas prarasta, buvo namie“ (Celanas).

Ties riba meninės sielos žmogų aplanko įkvėpimas, vizijos ar net haliucinacijos. Riba, tas tiltas, aktyvuoja kūrybinę galią. To paveikti kūrėjai panyra į kūrybines erdves, iš ten sugrįžta su žodžiais, tekstais, eilėmis, nemirtingumo idėja.

„Gamtoje randame, kas gamtą mėgstame, nuostabų pasaulį, kurio daugelis nepažįsta. Į jį įeiti galima tik per ilgesnį laiką… Baisiai įdomu, tik širdį visą laiką smilko, lyg adatėlėm varsto, kojas degina ir nejučiom norėtųsi pakilti, eiti… Pajunti tada pačią žemę ir visą nesuskaitomą dangaus virpėjimą, bet svarbiausia – pajunti žmogaus dvasią, neprieinamybę, keliantis ir žodžius stojantis.“ – Iš Vytauto Mačernio laiško, iš knygos „Regėjimų naktis“.

Kūno ir dvasios perkrova ištinka, patiriant paribio būsenas – prieš pabundant, prieš užmiegant, stebint ypatingo grožio kraštovaizdžius, išgyvenant vienetinius įvykius.

Gyvenimo medis lietuvių tautosakoje ir mitologijoje yra vienas iš centrinių simbolių, siejamas su visatos sandara, gyvybe, laiko tėkme ir ryšiu su dvasiniu pasauliu. Medis apima tris pasaulio sferas: šaknys – požemis, mirusiųjų pasaulis; kamienas – žemė, žmonių pasaulis; viršūnė – dangaus ir dievų buveinė. Medis tampa ašimi, jungiančia visatą – axis mundi.

„Aukštas kalnas, ant kalno medis, ant to medžio paukštelis gieda“ – tai lietuviško pasaulio vaizdinys, todėl mokėdami skaityti gamtą, mes mokame suprasti pasaulį. Lietuvio sąmonėje giliai įaugęs medžio su šaknimis ir šakomis vaizdas.

„Šiandien aš jau nebe kalnas – kiparisas. Žaliuoju kažkur Italijoje, nesupaisysi. Visžalio medžio vaizdas man nesvetimas, juk šitas kiparisėlis džiugus žiemą vasarą, visai kaip Fidelis“, – taip rašo laišką miręs senelis anūkei knygoje „Fidelis ir Kiparisas“, autorė – Dovilė Zavedskaitė.

 

Kai žvaigždės kris, kai vėjai šauks, –

Aš būsiu su Jumis,

Aš kalbėsiu per lapus,

Per lietų ir per rasą.

Aš žemėj – diemedžiu žydėsiu,

Ir bus ramu man amžinai.

Salomėja Neris

Lietuviai buvo ir yra labai artimi gamtai. Kiekvienas gamtinis elementas – ne vien forma, bet ir simbolis. Pavyzdžiui, diemedis simbolizuoja amžinybę, dvasinį ryšį, amžiną gyvenimą, atminimą. Lietus – gyvybės šaltinis, Dievo palaiminimas, dovana žemei. Rasa simbolizuoja tyrumą, apsivalymą, ji jungia dangų ir žemę.

Tik įsiskaitydami į gamtos aprašymus, iššifruodami tekste minimus simbolius, galėsime iš esmės suvokti, apie ką autoriai rašo.

Gali kilti klausimas: gal jie atsitiktinai tekstuose pamini gamtos motyvus? Norisi atsakyti kitu klausimu: iš kur tie atsitiktiniai gamtos vaizdai? Jie įspausti dar ankstyvoje jaunystėje, tai – laiko ženklai, mes visi paženklinti savo žemės kraštovaizdžio.

Pasitelkiant metaforą, galima pasakyti kur kas daugiau nei kalbant tiesiogiai.

 

Istorija atsispindi ir kraštovaizdžių aprašymuose.

Globalus pasaulis šiandien yra taip sumažėjęs ir susitraukęs, ribos tarp manęs ir kito taip nusitrynusios, kad tik kraštovaizdis dar gali padėti išlaikyti savo išskirtinumą, bet ir jį bandoma apsodinti palmėmis ir bananmedžiais.

Tik sugrįžę į namus, vos užklupti to sugrįžimo liūdesio – triste post iterum – savęs klausiame: ar čia jau viskas, ar peržengtos ribos man kažką davė? Apkeliavę pasaulį, grįžtame prie pasaulio ir žmogaus baigtinumo jausmo. Ieškodami Panamos, grįžtame į namus, prie savo šaknų. Tik čia kraštovaizdis sutampa su sielovaizdžiu, ir tai žmogui yra labai svarbu. Čia upė reiškia Nerį ar Nevėžį, čia kalnas yra Rambynas, o jūros vardas – Baltija. Čia forma sutampa su turiniu.

Kelionės atskleidė, kad svetur irgi gyvena žmonės, bet jos taip pat parodė, kad į lietuvį taip giliai įaugusi Lietuva.

Įaugusias šaknis randame bendruose prisiminimuose, legendose, knygose, vietovėse. Šaknimis teka mūsų kalba, ženklindama savus ir svetimus. „Kraštovaizdžio erozija dėl karo, ideologijos ar modernizacijos, namo griovimas, kapinių suarimas, politinėmis direktyvomis pakeisti vietovardžiai, šaknų rovimas – žudo Vietą, nors fiziškai ji vis dar egzistuoja“, – taip kalba K. Čiževskis. Tikra nesunaikinta istorija įrašyta grožinių knygų puslapiuose, atsiminimuose, asmeniniuose laiškuose, dienoraščiuose, seno palto kišenėse, senose fotografijose užfiksuotame vaizde. Mums reikalingi atminties taškai, kad turėtume kur sugrįžti, kad rastume savus ir tą Vietą.

„Atmintis mato toliau, nei leidžia rega, nes jaučia Vietą, išlaisvina vaizduotę, sujaudina širdį“, – K. Čiževskis.

„Gera knyga prilygsta kelionei – skaitytojas žengia į nežinią ir leidžiasi apgaubiamas potyrių bei įspūdžių“.

Išmintis – ne išmokstama informacija, o tai, kas įgyjama per gyvenimišką patirtį.

Skaitytojai gali tapti tiltais tarp dvasinių ieškojimų ir protėvių išminties, tarp dvasinių protėvių ir dabarties ieškotojų. Tokius tiltus kuria knygos.

Kartais knygos gali suteikti ypatingą, beveik fiziškai tarp eilučių apčiuopiamą ramybę. Jos pažadina žmoguje tylią ir ramią būtį.

„Lai žydi viskas, kas gyva“, – Adyashanti.

 

Ko aš išmokau per savo gyvenimą? Kad tikiu ne viskuo, ką galvoju“, – iš Bjorno Natthinko Lindeblando knygos „Galbūt aš klystu“.

„Viskas sustingsta. Chromuota skrudintuvė ant palangės tokia graži, kad net kvapą gniaužia. Laikas sustoja, aplink viskas švyti. Žydrame ryto danguje šypsosi purūs debesėliai, už lango virpa žvilgantys beržo lapai. Kad ir kur kreipiu žvilgsnį, visur pasitinka grožis“, – Bjorn Natthinko Lindebland.

Jei mindfulness pervadintume į būties suvokimą, viskas būtų daug aiškiau. „Mes suvokiame būtį, esame ir liekame joje. Mus užklumpa būties suvokimas, ir galime tarti: ir tai yra mano gyvenimas. Tai galimybė pažvelgti kitomis akimis. Mintys, jausmai, fiziniai pojūčiai, viskas gali būti taip pat, kaip yra. Tada truputį paaugame. Atkreipiame dėmesį į anksčiau nepastebėtus mus supančius ir vidinius dalykus. Tai intymus jausmas – lyg visada palaikantis draugas. Aptinkame savo aplinką, savo daiktus, karštovaizdį ir imame suvokti, kad mes patys esame veidrodžiai, atspindintys tai, kas yra, buvo ir bus.

Užaugusiam kaime miestas dažnai yra vieta, kurioje lengva pasiklysti. Tiek viduje, tiek ir lauke žmogų apakina neoninės reklamos, rodyklės ir žymėjimai, kurie painioja, lyg tyčia norėdami dezorentuoti. Tą patį jaučia miestietis miške, kur visi medžiai vienodi ir pavojingi. Žmogus svetimoje erdvėje pasiklysta ne tik išorėje, bet ir viduje. Svetima aplinka – tarsi iliuzija, miražas, kuris gali ir svaiginti, čia norisi pasilikti, ji apgaulinga savo spindesiu arba gamtišku natūralumu. Tik savo gimtojoje aplinkoje žmogus yra visiškai atsipalaidavęs ir tikras tuo, kad jis yra savas tarp savų. Kelionių svaigulys tėra utopija, kuria patikima paviršutiniškai, trumpam.

Nenustygstantis vietoje žmogus yra neramus, jam sunku sustoti ir iš savo žemės, kraštovaizdžio pasiimti viską, ką įmanoma – vidinę ramybę ir pilnatvės jausmą.

Sustojimui reikia laiko, kurio šiuolaikinis žmogus labai stokoja. Jis neturi laiko kraštovaizdžio aprašymams, jam reikia esmės, ekstrakto. Su ta esme yra kaip ežiukui rūke: jei kalbėti iš esmės, tai nepasakyti nieko, nes viskas iš esmės yra neesminga. Ir sustoti tam, kad pamatytum saulėtekį, paukščio skrydį, pumpuro prasiskleidimą nėra svarbu, o kas svarbu nelabai ir žinoma. Neturiu laiko skaityti ilgus gamtos aprašymus ar herojaus refleksijas, reikia skaityti mokslinius veikalus, straipsnius, kuriuose bus rašoma apie sustojimo prasmę ir naudą. Perskaitęs krūvą knygų apie mindfulness ar sąmoningumo praktikas, turėsiu grįžti prie sustojimo, pauzės, kai lėtai apžiūrinėsiu žolės stiebą, neskubėdamas basomis brisiu per rasą arba žodis po žodžio skaitysiu eilėraštį.

Apie modernizmą. Kiek miško šiandien yra miške? Kiek kaime likę kaimo? Kiek žmoguje likę žmogaus?

Neatiduodamas žmogui savęs, neduodi jam nieko. Taip galima pasakyti ir apie skaitymą – neatsiduodamas knygai visiškai, negali iš jos pasiimti nieko. Eksperimentas

(lape užrašyti teksto pradžios paruoštukai)

Aš mažas, dar labai mažas žmogus. Stoviu prie savo vaikystės lango, žiūriu pro jį ir matau…

Šis matomas vaizdas mane užlieja jausmais. Jaučiu…

Mano kūnas atsiliepia pojūčiais:

Grįžta prisiminimai, ir aš apie juos galvoju:

Šitą vaizdą aš prisimenu, nes…

Šis vaizdas man reiškia…

Norėčiau, kad šis vaizdas pro langą man…

——————————————

1. Tiltas tarp žmogaus ir kraštovaizdžio.

Pagrindinė mintis:

Kiekviename žingsnyje žmogus susiduria su tilto kūrimo problema – kaip užmegzti ryšį su aplinka, su kitu, su pasauliu.

Citata iš Dž. M. Kutsės romano „Elizabeta  Kostelo:

„Pirmiausia kyla problema, nuo kur pradėti… Kaip iš tos vietos, kurioje esame, pasiekti kitą krantą. Paprasta jungties problema: reikia suręsti tiltą.“

Idėjos santrauka:

Tiltas – santykio kūrimo metafora.

Santykis gali būti:

Dirbtinis (AŠ-TAI): paviršutiniškas, daiktiškas, neautentiškas.

Tikrasis (AŠ-TU): gyvas, jautrus, dvasinis susitikimas.

Kiekvienas tiltas – tai pastangos sujungti žmogų ir pasaulį.

 

2. Kraštovaizdis kaip sielovaizdis.

Martino Buberio mintis:

„AŠ-TU santykis – tai gyvas tiltas tarp dviejų krantų: žmogaus ir pasaulio.

Kraštovaizdis – daugiau nei gamta:

Tai sielos atspindys, žmogaus dvasinio pasaulio veidrodis.

Tik tyra širdis ir jautrumas leidžia pamatyti kraštovaizdį ne kaip daiktą, o kaip gyvą TU.

Ant šio tilto susitinka praeitis, dabartis ir ateitis.

Apibendrinimas:

Kai žmogus sukuria tikrą ryšį su kraštovaizdžiu, jis kuria sielovaizdį – dvasinį žemėlapį, jungiantį žmogų ir jo žemę.

 

3.  Žvilgsnis – kelias į pasaulį. Perkrovimas skaitant: skaitydami galime peržengti ribą tarp savęs ir autoriaus pasaulio. Gamta aprašymuose tampa durimis į kitokią, gyvą tikrovę. Regos vaidmuo: regėjimas – pagrindinis susitikimo su pasauliu būdas. Matyti ir būti – tai viena; regėjimas jungia visas gyvas būtybes. Kai dominuoja akys, kitos juslės dažnai lieka antraeilės. Gamta kaip „kitas pasaulis“: ji priklauso nežmogiškumo sričiai, kitokybei. Tai gyvybės kupinas pasaulis, į kurį žmogus žvelgia, bet retai įžengia.

 

4. Matymas kaip dvasinis aktas. Žiūrėti. Matyti. Išvysti. Regėti. Praregėti. Skirtingi matymo lygmenys nuo paviršiaus lydi dvasinio regėjimo link. Tik tas, kuris mato grožį gamtoje, gali susitikti su dieviškuoju, dvasiniu pasauliu. Simbolis: pamatyti Edeno sodą – tai sugrįžti į pradžią, į pirmapradę žmogaus ir gamtos vienovę. Stebėjimas ir savistaba: Žiūrėjimas į pasaulį – kartu ir žiūrėjimas į save. Kiekviena būtybė mato savaip: žmogus – žmogiškomis akimis, stirna – stirniškai. Šis skirtumas primena: regėjimas visada atspindi žiūrinčiojo sielą.

 

5. Laikmečio nerimas ir atotrūkis nuo žemės. Šiandienos žmogus gyvena nerimo, įtampos ir baimės laiku, jaučiasi atitrūkęs nuo gyvenimo ir nuo žemės. Prarado gebėjimą sustoti ir atsipalaiduoti. Gamta – skubėjimo priešingybė: ji reikalauja sustojimo, tylos, įsiklausymo. Grožis pasirodo tik sustojus, kai liaujamės bėgę. Gimtasis kraštovaizdis teikia paguodą ir grąžina prie šaknų, primena mūsų kilmę ir priklausymą vietai. Sugrąžina žmogų į žemės ritmą, kuriame jis tampa visumos dalimi. „Gamta – tai ne fonas, o pradžia, į kurią žmogus vis grįžta ieškoti ramybės.“

 

6. Jutiminis ryšys su gimtąja žeme. Gamtos artumas: gamta leidžiasi liečiama, užuodžiama, ragaujama – ji kompensuoja žmogiško kontakto stygių. Žemuogė pievoje tiesiogiai, be apsauginio celofano, veikia uoslę ir sielą. Skonis, kvapas, atmintis: gimtosios žemės kvapas (geosminas) susieja mus su protėvių patirtimi. Paprastas burokėlis, o ne egzotiškas vaisius tampa praeities ir tapatybės jungtimi – autentiškumo priešingybė. Grožio pajauta kyla iš gilaus, subjektyvaus santykio su pasauliu. Tik stebėjimas ir sustojimas atveria intymų kraštovaizdžio patyrimą, grožį kaip dvasinę patirtį.

 

7. Gimtasis kraštovaizdis – asmenybės šerdis. Vaikystės peizažas: gimtasis kraštovaizdis įsirėžia į sielą negrįžtamai. Jis formuoja asmenybę, vertybes, pasaulio pajautą. Kraštovaizdis kaip terapija: pasivaikščiojimas gamtoje gydo nuo virtualaus „pakibimo“ – grąžina į kūnišką ir dvasinę tikrovę. Klausimai apmąstymui:

Kaip gamtinis, kultūrinis ir emocinis kraštovaizdis atspindi mūsų vidų? Kaip keisdami aplinką, keičiame ir save? Kraštovaizdis literatūroje: rašytojų peizažai – tai sielos būsenų veidrodžiai. Gamtos vaizdas tampa vidinės dramos scena.

 

8. Kraštovaizdis – atminties ir kultūros audinys. Atminties vietos: kraštovaizdis saugo istorijas, legendas, pasakojimus. Tai kolektyvinės atminties žemėlapis. Sielovaizdžio architektas – skaitytojas: jis sugeria vietovės meną, kultūrą, istorijas, žmones, atminimo ženklus. Kiekvienas literatūrinis maršrutas – tai kelionė po krašto sielą. Simbolinė triada: gamta-knyga-žmogus. Trys pasauliai, perskaitomi vienas per kitą. Apibendrinimas – kraštovaizdis nėra tik fonas, jis yra gyvas dvasinis organizmas, kuriame žmogus skaito savo paties sielą.

 

9. Tilto centras – kontakto riba. Tiltas kaip metafora: tiltas jungia du krantus – žmogų ir pasaulį, mane ir kitą. Paribio zona – vieta, kur reikia ypatingų pastangų pamatyti, pajusti, išgyventi susitikimą. Geštalto terapijos atžvilgiu, „gyvenimas vyksta ties kontakto riba.“ Ką tai reiškia? Tik čia ir dabar tarp AŠ ir TU užsimezga gyvas ryšys. Tilto centras – tai gyvybės vieta, kurioje įvyksta tikrasis susitikimas. Refleksija: ar mes drįstame sustoti tilto viduryje ir pažvelgti kitam į akis?

 

10. Gamtos kalba – užmirštas skaitymo menas. Gamta literatūroje: gamtos aprašymai dažni, tačiau neretai praleidžiami kaip nereikšmingi. Nemokėdami skaityti gamtos aprašymų, prarandame ryšį su giliausiu žmogaus patyrimu. Perskaityti gamtą – tai statyti tiltą tarp savęs ir kito pasaulio. Tačiau šis kitas dažnai lieka nepažintas, svetimas, nesuprastas. Užmiršta kalba – senovėje žmonės ja kalbėjo. Rašytojai, kurių šaknys jautrios, dar geba ją girdėti ir perduoti. Baigiamoji mintis: išmokti skaityti gamtą – tai išmokti skaityti save pačius.

 

11. Žmogus – figūra kraštovaizdžio fone. Žmogaus buvimas pasaulyje: žmogus nėra pats sau – jis įmestas į žemę, į savo unikalų kraštovaizdį. Kaip ir geštalto teorijoje, žmogus ir aplinka sudaro vieningą paveikslą – figūrą ir foną. Santykis su kitu – tai gyvybės prielaida. Be kontakto nėra pilnatvės. Tilto reikšmė: tik pastatę ir perėję tiltą, mes susijungiame su savimi ir tampame vientisi. Žengimas per ribą – tai dvasinis virsmas, naujos būties pradžia. „Žmogus, drįsęs žengti žingsnį per ribą, tampa kitokiu.“

 

12. Ties dviejų pasaulių riba. Citata iš Tomo Sakalausko romano „Čakona“: „Skalanduoja vilnys, skleisdamos vandens gerumą… Pasiekiu trikampės marių akies vidurį… Tai – riba. Marių slenkstis. Lyg išsivaduodamas iš laiko paveikų, nusimečiau jo piktą galią, kaip žaltys palieka seną išnarą… Gal tai vieta, kur kūnas, jausmų gyvata, protas ir dvasia gyvena darnoje? Kur būva skaistūs žmonės, pralaidūs dieviškajai šviesai?“ Interpretacija: tai riba tarp dviejų pasaulių – materialaus ir dvasinio. Vieta, kur žmogus suvokia savo vientisumą su gamta ir visata. Susitikimo, nušvitimo, išsilaisvinimo akimirka – kai žmogus tampa skaidrus dieviškai šviesai. Baigiamoji mintis: kraštovaizdis – tai ne tik vieta, kur gyvename, bet ir vieta, kurioje prabundame.

 

13. Takas, riboženklis ir žmogaus vieta pasaulyje. K. Čiževskio mintis („Mažasis pasaulio centras“): „Būdamas nenutrūkstama mažų žingsnių seka, jis bet kurioje pusėje yra namie. Nei tvirtina ribos, nei ją nutrina. Peržengia.“ Tako metafora: takas – tai kelionė be pabaigos, judėjimas tarp krantų. Jis ne naikina ribas, bet jas peržengia, kurdamas ryšį. Žmogus ir akmuo: padėdamas riboženklį, žmogus įprasmina savo buvimą. Akmuo – AŠ ženklas, įsišaknijimas žemėje, namų simbolis. Tačiau priskirdamas save vietai, žmogus įgyja tapatybę, nors ir rizikuoja užsidaryti joje. Mintis: įsišaknijimas suteikia tvirtumą, bet tik judėjimas taku leidžia susitikti kitą.

 

14. Agora – susitikimo vieta. Drąsa susitikti: reikia drąsos žengti už savo ribų, drąsos skaityti apie kitą pasaulį. Agora – tai vieta, kur žmonės kalbasi, dalijasi, dovanoja buvimą. K. Čiževskio žodžiais: „Dovana yra takas, nusidriekiantis per agorą.“ „Takas ir riboženklinis akmuo įleidžia šaknis begalybėje, bevardiškume… Veda mus per pasaulį, kaip saulė ir žvaigždės… Ten, kur tai, kas išvyta ir kas prarasta, buvo namie.“ (Celanas) Apibendrinimas: takas – tiltas tarp AŠ ir pasaulio. Agora – vieta, kur atsinaujina bendrystė. Tik eidama šiuo taku žmogaus siela tampa sielovaizdžiu, jungiančiu žemę ir dvasinį pasaulį. Baigiamoji frazė: gyventi kraštovaizdyje – tai nuolat kurti tiltą tarp savęs ir begalybės.

 

15. Riba kaip kūrybinės galios vieta. Ties riba gimsta kūryba: meninės sielos žmogų ties riba aplanko įkvėpimas, vizijos, kartais net haliucinacijos. Tiltas tarp pasaulių aktyvuoja kūrybinę energiją, atveria naujus suvokimo laukus. Kūrėjas panyra į kūrybines erdves, iš kurių sugrįžta su žodžiais, eilėmis, nemirtingumo idėja. Paribio būsena: tarp miego ir budrumo, tarp kūno ir dvasios, tarp matomo ir nematomo. Tai ribinė erdvė, kurioje gimsta įžvalga ir menas. „Riba – tai vieta, kur žmogus tampa laidininku tarp dangaus ir žemės.“

 

16. Regėjimų naktis – dvasinio virsmo patirtis. Vytautas Mačernis („Regėjimų naktis“): „Gamtoje randame, kas gamtą mėgstame, nuostabų pasaulį, kurio daugelis nepažįsta… Pajunti tada pačią žemę ir visą nesuskaitomą dangaus virpėjimą, bet svarbiausia pajunti žmogaus dvasią, neprieinamybę, keliantis ir žodžius stojantis.“ Interpretacija: Mačernio žodžiai – tai poeto pabudimo akimirka, kai žmogus susilieja su visata. Tai paribio būsena, kurioje įvyksta kūno ir dvasios perkrovimas. Tokios akimirkos – retos jungtys su nematoma tikrove, kai siela praregi. Baigiamoji mintis: ties riba gimsta žodis, kūrinys, dvasinis regėjimas. Tai vieta, kur sielovaizdis tampa nemirtingas.

 

Jame atsiveria gyvybės medžio motyvas, jungiantis mitologiją, literatūrą ir žmogaus vidinį pasaulį. Iš pateikto teksto galima sukurti dar du punktus (17 ir 18), kurie būtų skirti gyvybės medžio – axis mundi – temai ir jos atspindžiams lietuvių kultūroje bei literatūroje.

 

17. Gyvybės medis – visatos ašis. Gyvybės medis lietuvių mitologijoje –vienas centrinių simbolių, siejamas su visatos sandara, gyvybe ir laiko tėkme. Medis jungia tris pasaulio sferas: šaknis – požemis, mirusiųjų pasaulis; kamieną – žemė, žmonių pasaulis; viršūnę – dangus, dievų buveinė. Tai axis mundi – pasaulio ašis, jungianti dievus, žmones ir protėvius. Lietuviškas vaizdinys: „Aukštas kalnas, ant kalno medis, ant to medžio paukštelis gieda.“ – archajiškas lietuviško pasaulio modelis. Mintis: mokėdami skaityti gamtą, mokame skaityti pasaulį.

 

18. Medis literatūroje – gyvybės ir atminties simbolis. Medis kaip žmogaus atspindys. Dovilė Zavedskaitė („Fidelis ir Kiparisas“): „Šiandien aš jau nebe kalnas – kiparisas… Visžalio medžio vaizdas man nesvetimas…“ Medis – žmogaus tęstinumo, atgimimo ir tapatybės metafora. Net po mirties žmogus „įsišaknija“ žemėje kaip gyvybės dalis. S. Nėries eilės: „Kai žvaigždės kris, kai vėjai šauks – Aš būsiu su jumis… Aš kalbėsiu per lapus, per lietų ir per rasą…“ Interpretacija – po mirties žmogus virsta gamtos balsu. Medis tampa sielos pavidalu, amžinybės ženklu. Apibendrinimas: Gyvybės medis – tai ne tik mitologinis simbolis, bet ir žmogaus sielos genealogija, žemės, dangaus ir atminties jungtis.

 

Puikus, labai brandus ir refleksyvus epilogas – jis apibendrina visą pranešimo temą apie kraštovaizdį kaip sielovaizdį, grąžina iš pasaulio kelionių atgal į namų, tapatybės ir šaknų vietą. Iš šio teksto galima sukurti paskutinius du punktus (19 ir 20) – tai būtų užbaigimas ir apmąstymas, kviečiantis grįžti į esmę.

 

19. Kraštovaizdis kaip istorijos atmintis. Istorijos pėdsakai kraštovaizdyje: kraštovaizdis saugo istoriją – ji įsirašo upių vingiuose, kalvų reljefuose, žmonių žvilgsniuose. Globalus pasaulis susitraukė, ribos tarp „Aš“ ir „Kito“ beveik išnyko. Tačiau kraštovaizdis dar geba išlaikyti tapatybę, nors ir jį mėginama universalizuoti – „apsodinti palmėmis ir bananmedžiais“. Mintis: tik kraštovaizdis dar geba pasipriešinti globalumo vienodumui – jis išlieka vietos balsu, atminties žeme.

 

20. Sugrįžimas į šaknis. Kelionės ir sugrįžimas: keliaudami po pasaulį, peržengiame ribas, ieškome naujų horizontų. Kai liūdime sugrįžę (triste post iterum), gimsta klausimas: ar tos ribos mus pakeitė, ar tiesiog sugrąžino į save? Namų prasmė – tik gimtajame kraštovaizdyje sutampa forma ir turinys: upė – Neris ar Nevėžis; kalnas – Rambynas; jūra – Baltija. Čia kraštovaizdis virsta sielovaizdžiu, vieta, kur žmogus atpažįsta save. Apibendrinimas: „Apkeliavęs pasaulį, žmogus supranta: į lietuvį taip giliai įaugusi Lietuva.“ Sugrįžimas į žemę – tai sugrįžimas į save.

 

21. Įaugusios šaknys ir atminties taškai. Pagrindinė mintis: kraštovaizdis saugo mūsų atmintį, tapatybę ir šaknis. Net kai fizinė vieta keičiasi ar nyksta, tikra istorija išlieka knygose, laiškuose, dienoraščiuose, senose nuotraukose. Citata: „Atmintis mato toliau, nei leidžia rega, nes jaučia Vietą, išlaisvina vaizduotę, sujaudina širdį.“ – K. Čiževskis. Vizualinė idėja: šaknys žemėje, viršuje –senų nuotraukų, dienoraščių, laiškų fragmentai. Simboliškai pavaizduoti vietos ir atminties ryšį. Santrauka punktuose: įaugusios šaknys = kultūrinė ir emocinė atmintis. Fizinis kraštovaizdis gali būti pažeistas, bet istorija lieka. Atminties taškai padeda sugrįžti, pažinti savus, rasti vietą.

 

22. Skaitymas, sustojimas ir būties suvokimas. Pagrindinės mintys: gera knyga = kelionė – skaitytojas žengia į nežinią, apgaubiamas potyrių ir įspūdžių. Išmintis kyla iš patirties, ne tik iš informacijos. Knygos gali būti tiltai tarp praeities ir dabarties, tarp protėvių išminties ir dabarties ieškotojų. Mindfulness / Būties suvokimas: pastebėti aplinką, mintis, jausmus, fizinius pojūčius; patirti gyvenimo pilnatvę. Citatos: „Lai žydi viskas, kas gyva.“ – Adyashanti. „Viskas sustingsta… Kad ir kur kreipiu žvilgsnį, visur pasitinka grožis.“ – Bjorn Natthinko Lindebland. Mintis auditorijai: sustojimas ir pauzė leidžia pajausti grožį, ramybę ir intymų ryšį su aplinka.

 

23. Sustojimo prasmė šiandien. Pagrindinės mintys: šiuolaikinis žmogus dažnai neramus, pasiklysta mieste ar gamtoje. Tik gimtoji aplinka suteikia pilnatvę, ramybę ir savastį. Sustojimas ir dėmesys detalėms (saulėtekis, žolės stiebas, eilėraštis) – gyvenimo ir meno patirties esminė dalis. Kelionės leidžia suprasti, kad tik grįžus prie gimtosios žemės, pajuntamas tikrasis ryšys su kraštovaizdžiu ir savimi. Klausimai auditorijai:

Kiek šiandien miške yra tikro miško? Kiek kaime liko kaimo? Kiek žmoguje liko žmogaus?

1. Laikmetis ir žmogus. Šiuolaikinis žmogus dažnai atitrūkęs nuo gyvenimo ir žemės. Nerimas, įtampa, baimė trukdo atsipalaiduoti; 2. Gamta ir sustojimas. Gamta – skubėjimo priešingybė. Grožį ir gyvenimo subtilybes galime pajusti tik sustoję; 3. Santykis su gimtąja žeme. Gimtasis kraštovaizdis teikia paguodą ir ryšį su šaknimis. Žemuogė, burokėlis – ryšys su protėviais ir žeme; 4. Subjektyvus grožio pajautimas. Tik sustojus, atsiveria intymus santykis su aplinka ir kraštovaizdžiu; 5. Vaikystės įtaka. Gimtoji aplinka formuoja asmenybę. „Pakibimą“ virtualioje erdvėje gydo pasivaikščiojimas gamtoje; 6. Kraštovaizdis ir vidinis pasaulis. Gamtinis, kultūrinis ir emocinis kraštovaizdis atspindi vidinį pasaulį. Literatūriniai peizažai – sielos atspindys; 7. Sielovaizdžio architektas. Skaitytojas kuria tiltus tarp vietovės, istorijos, kultūros ir patirties; 8. Tiltas į kitą. Susitikimas su kitu vyksta ties riba, tilto centre. „Dovana yra takas, nusidriekiantis per agorą.“ – K. Čiževskis; 9. Žmogaus santykis – žmogus neegzistuoja vienas. Tiltas ir ribos padeda tapti vientisu; 10. Paribio patirtis. Riba suaktyvina kūrybiškumą, inspiruoja tekstus ir vizijas. „Įsiklausęs į save, prabudo visos pajautos…“ – T. Sakalauskas; 11. Kšištofas Čiževskis – takas ir akmuo. Žmogus pasižymi kraštovaizdyje – saugumo ir kultūros simbolis. Drąsa žengti į susitikimą su kitu – būtina patirti tilto dovaną; 12. Kūrybinė riba. Ribos ir tiltai aktyvuoja meninę galią. „Pajunti žmogaus dvasią, neprieinamą…“ – V. Mačernis; 13. Gyvenimo medis. Medis jungia tris pasaulius: šaknis – požemį, kamieną – žemę, viršūnę – dangų. Medis = axis mundi, jungiantis visatą; 14. Lietuviško kraštovaizdžio simboliai: aukštas kalnas, medis, paukštelis – lietuviško pasaulio vaizdinys. „Visžalio medžio vaizdas man nesvetimas…“ – D. Zavedskaitė; 15. Salomėja Neris „Kai žvaigždės kris… Aš kalbėsiu per lapus, lietų, rasą…“ Kraštovaizdis susijęs su atmintimi ir ramybe; 16. Istorija kraštovaizdyje. Kraštovaizdis saugo istoriją ir atmintį. Globalizacija ir ideologija gali eroduoti vietos tapatybę; 17. Knygos kaip tiltai. Skaitymas – kelionė į nežinią, įkvėpimas, ramybė. Knygos jungia praeitį, protėvius ir dabarties ieškotojus; 18. Mindfulness / Būties suvokimas. Dėmesys aplinkai, pojūčiams, vidiniams dalykams. Pajuntama pilnatvė ir gyvenimo grožis; 19. Gimtoji aplinka. Tik gimtojoje aplinkoje žmogus atsipalaidavęs ir savas. Svetima aplinka gali dezorientuoti tiek viduje, tiek išorėje; 20. Sustojimo prasmė. Sustojimui reikia laiko – šiuolaikinis žmogus jo neturi. Stebėti saulėtekį, žolės stiebą ar eilėraštį – būtina vidinės ramybės sąlyga; 21. Baigiamoji mintis. Kiek miške liko miško? Kiek kaime liko kaimo? Kiek žmoguje liko žmogaus? Sustojimas, gimtoji žemė ir knygos padeda atkurti ryšį su savimi, istorija ir pasauliu.

Tiltas tarp žmogaus ir kraštovaizdžio: sielovaizdžio samprata.

Kiekviename žingsnyje žmogus susiduria su tilto kūrimo problema – kaip užmegzti ryšį su aplinka, su kitu, su pasauliu. J. M. Kutsės romane „Elizabeta Kostelo“ rašoma: „Pirmiausia kyla problema nuo kur pradėti… Kaip iš tos vietos, kurioje esame, pasiekti kitą krantą. Paprasta jungties problema: reikia suręsti tiltą.“ Tiltas čia tampa santykio kūrimo metafora. Santykiai gali būti paviršutiniški, daiktiški (AŠ–TAI) arba tikri, gyvi ir dvasiniai (AŠ–TU). Kiekvienas tiltas – tai pastangos sujungti žmogų ir pasaulį.

Remiantis Martinu Buberiu, AŠ-TU santykis – tai gyvas tiltas tarp dviejų krantų: žmogaus ir pasaulio. Kraštovaizdis tampa ne tik gamtos fragmentu, bet ir sielos atspindžiu. Tik tyra širdis ir jautrumas leidžia pamatyti kraštovaizdį ne kaip daiktą, o kaip gyvą „TU“. Ant tokio tilto susitinka praeitis, dabartis ir ateitis. Kai žmogus sukuria tikrą ryšį su kraštovaizdžiu, jis sukuria sielovaizdį –  žmogų ir jo žemę jungiantį dvasinį žemėlapį.

Skaitydami mes peržengiame ribą tarp savęs ir autoriaus pasaulio. Gamta aprašymuose tampa durimis į kitokią, gyvą tikrovę. Regėjimas tampa pagrindiniu susitikimo su pasauliu būdu: matyti ir būti – tai viena. Gamta kaip „kitas pasaulis“ priklauso nežmogiškumo sričiai, į kurią žmogus žvelgia, bet retai įžengia.

Matymas – tai dvasinis aktas. Žiūrėti, matyti, išvysti, regėti, praregėti – šie skirtingi matymo lygmenys nuo paviršiaus lydi dvasinio regėjimo link. Tik žmogus, gebantis matyti grožį gamtoje, gali susitikti su dieviškuoju, dvasiniu pasauliu. Stebėjimas ir savistaba – tai vienas iš būdų suvokti save per kitą, nes regėjimas visada atspindi žiūrinčiojo sielą.

Šiandienos žmogus dažnai patiria nerimą, įtampą ir baimę. Jis jaučiasi atitrūkęs nuo žemės ir praradęs gebėjimą sustoti bei atsipalaiduoti. Gamta, reikalaujanti tylos ir sustojimo, tampa skubėjimo priešingybe. Gimtasis kraštovaizdis teikia paguodą ir šaknis, primena mūsų kilmę ir priklausymą vietai, sugrąžina žmogų į žemės ritmą.

Jutiminis ryšys su gimtąja žeme – tai tiesioginis patyrimas: gamtą galima liesti, uosti, ragauti. Net paprasti dalykai, pavyzdžiui, žemuogė pievoje sujungia mus su protėvių patirtimi ir atmintimi. Tik sustojimas ir stebėjimas leidžia pajusti grožį kaip dvasinę patirtį.

Vaikystės kraštovaizdis įsirėžia į sielą, formuoja asmenybę, vertybes ir pasaulio pajautą. Pasivaikščiojimas gamtoje gydo nuo virtualaus „pakibimo“ – grąžina į kūnišką ir dvasinę tikrovę. Kraštovaizdis literatūroje tampa sielos būsenų veidrodžiu, o jo atminties vietos – kolektyvinės atminties žemėlapiu. Gamta, knyga ir žmogus sudaro simbolinę triadą, kurią perskaitome, jei mokame perskaityti visas tris susijusias grandis.

Tiltas tarp žmogaus ir pasaulio – tai paribio zona, kur gimsta gyvas ryšys. Geštalto teorija teigia, kad „gyvenimas vyksta ties kontakto riba“ – tik čia ir dabar tarp AŠ ir TU įvyksta tikrasis susitikimas. Gamta skaitant dažnai ignoruojama, tačiau perskaityti ją – tai statyti tiltą tarp savęs ir kito pasaulio.

Žmogus, kaip figūra kraštovaizdžio fone, tampa vienybės su aplinka dalimi. Tilto perėjimas – tai dvasinis virsmas, naujos būties pradžia. Citata iš Tomo Sakalausko romano „Čakona“ apibūdina ribą tarp dviejų pasaulių: tai vieta, kur kūnas, jausmai, protas ir dvasia gyvena darnoje, o žmogus tampa pralaidus dieviškajai šviesai.

Takas – tai kelionė be pabaigos, judėjimas tarp krantų. Ribos peržengimas leidžia susitikti su kitu, o akmuo, kaip riboženklis, įprasmina žmogaus buvimą ir įsišaknijimą žemėje. Agora – tai susitikimo vieta, kur atsiskleidžia dovana ir bendrystė. Gyventi kraštovaizdyje – tai nuolat kurti tiltą tarp savęs ir begalybės.

Ties riba gimsta kūryba: meninė vizija, įžvalgos, kūriniai yra ribinėje būsenoje tarp matomo ir nematomo. Vytautas Mačernis „Regėjimų naktyje“ aprašo akimirką, kai žmogus susilieja su visata, patiria kūno ir dvasios perkrovimą, o sielovaizdis tampa nemirtingas.

Gyvybės medis (axis mundi) lietuvių mitologijoje – tai visatos ašis, jungianti požemio, žemės ir dangaus pasaulius. Literatūroje medis tampa žmogaus tęstinumo, atgimimo ir tapatybės simboliu. Po mirties žmogus virsta gamtos balsu lapuose, lietuje, rasoje.

Kraštovaizdis saugo istoriją upių vingiuose, kalvų reljefuose, žmonių žvilgsniuose. Globaliame pasaulyje jis išlieka vietos balsu, atminties žeme. Kelionės po pasaulį sugrąžina žmogų į savo gimtąjį kraštovaizdį, kur sutampa forma ir turinys, ir čia jis atpažįsta save. Įaugusios šaknys ir atminties taškai saugo kultūrinę ir emocinę tapatybę, net jei fizinė vieta keičiasi.

Gera knyga – tai kelionė, kurioje skaitytojas žengia į nežinią, apgaubiamas potyrių ir įspūdžių. Sustojimas, mindfulness ir dėmesys aplinkai leidžia pajusti gyvenimo pilnatvę. Tik stebėdami, klausydamiesi ir įsiklausydami į kraštovaizdį galime kurti tiltus tarp savęs ir pasaulio, tarp praeities ir dabarties, tarp žemės ir dvasinio pasaulio.

Daiva Žukauskienė – geštalto terapeutė, egzistencinės analizės ir logoterapijos praktikė.