Straipsniai

Lengvumas, suprantamumas, nuoširdumas ir detalumas – turbūt tokie pirmieji žodžiai šauna į galvą tiems, kurie yra susipažinę su knygų autorės Daivos Žukauskienės kūryba. Lietuvos leidyklos pristatė jau keturias rašytojos knygas: „Skolinta iliuzija“, „Neparašyta knyga“, „Rimti pokalbiai“ ir „Mėlyno vakaro istorijos“.

Labai dažnai žmonės renkasi kraštutinumus: jie yra arba labai pozityvūs, arba labai negatyvūs, optimistai arba pesimistai. Optimistai įsikimba idėjos, kad jie gyvens amžinai ir viskas priešakyje, viskas dar tik bus. Pesimistai skundžiasi, kad viskas blogai, o bus dar blogiau. Mąstymo kryptis – mūsų pasirinkimas. Mes patys kuriame savo mintis, į gyvenimą prisišaukdami gerus arba blogus dalykus, nes, sakoma, kaip šauksi, taip ir atsilieps.

Žmogaus gyvenime būna akimirkų, kai norisi iškelti vidurinįjį pirštą. Taip nutinka, kai susiduriama su situacijomis, įvykiais ar žmonėmis, nusipelnančiais paniekos, kurią labai sunku įžodinti. Su kalbos ribotumu žmonės susidurdavo nuo seniausių laikų, tad jau tuomet gelbėdavo seniausia pasaulyje gestų kalba. Jau pirmieji primatai saimiriai suprato, kiek paniekos gali kelti penio erekcijos demonstracija – tai buvo valdžios ir jėgos simbolis. Šį gestą moka ir juo naudojasi ne viena gyvūnų rūšis. Viena iš jų – Pietų Amerikos voverių patinėliai. Jie paniekinamai mojuoja sujaudintu lytiniu organu. Ką tuo norima pasakyti?

Gyvenimas kiekvieną dieną pateikia naujų situacijų, iššūkių, kažką tenka pradėti ar patirti pirmą kartą. Žmogus į pokyčius visada reaguoja kaip į stresą. Stresą sukelia ir malonūs, ir nemalonūs pirmieji kartai. Pastarieji lemia neigiamų jausmų kilimą. Su malonių pirmųjų kartų sukeltu stresu susidorojame daug lengviau, nes laukiant patirtą stresą atperka malonios pasekmės. Neigiami pirmojo karto įspūdžiai giliai įsirėžia į atmintį, kartais fizinio kūno atmintyje jie užsilieka visą gyvenimą. Didelio intensyvumo neigiamas stresas gali lemti ir trauminę patirtį – tada imama vengti to veiksmo, įspūdžio ar patirties pakartojimo.

Pasiūlymas rašyti knygą kartu su Daiva į mano gyvenimą įsiveržė kaip avantiūra. Tuo metu manyje vyko virsmas, budau po ilgamečio snūdurio, banaliai ieškojau savęs. Mano tinklaraštis gyvavo dar tik kelis mėnesius, susikaupusios mintys liete liejosi ir prašėsi tapti tekstais, akumuliuota energija bet kokį naują pasiūlymą paversdavo „kodėl gi ne“ ir „kada, jei ne dabar“ idėjomis.

Pavadinime „Neparašyta knyga“ slypi užuomina apie nebaigtą rašymą. Tai yra užuomina apie knygą be pabaigos. Iš pradžių tai tebuvo laisvi fragmentiniai rašinėjimai savo malonumui. Nė nekilo minčių visus gabaliukus paversti vientisu kūriniu. Laikui bėgant, prie projekto prisijungė Olga, kuriai mano rašinėjimai patiko, todėl ji drąsiai sutiko dalyvauti avantiūroje kartu.

Trigubos refleksijos metodas Trigubos refleksijos metodas biblioterapijoje skirtas tam, kad klientas vis giliau panirtų į savo patirtis. Kai skaito tekstą pirmą kartą, jo įžvalgos yra paviršutiniškos, jis racionalizuoja, bando protu suprasti tai, ką perskaitė. Skaitant ir reflektuojant tekstą antrą kartą, panyrama truputį giliau, kliento įžvalgos tampa ne tokios paviršutiniškos, labiau subjektyvios, nes po pirmojo skaitymo ir refleksijos jau išsakoma viskas, kas buvo patirties paviršiuje. Tračiasis skaitymas ir refleksija yra dar gilesni – pasiekiami klientą daug labiau paveikiantys išstumti, neįsisąmoninti klodai.

Terapijoje dažnai vartojamas terminas refleksija, bet mažai kas žino, kam jis skirtas, kas tai yra. Į terapiją ateinantys klientai neretai neturi jokių terapinių įgūdžių, todėl viena iš pradinių terapijos užduočių yra klientus išmokyti savirefleksijos ir refleksijos. Refleksija kaip įgūdis – vienas iš emocinio intelekto lavinimo elementų.