13 Bir Laiškas pesimistui
Labai dažnai žmonės renkasi kraštutinumus: jie yra arba labai pozityvūs, arba labai negatyvūs, optimistai arba pesimistai. Optimistai įsikimba idėjos, kad jie gyvens amžinai ir viskas priešakyje, viskas dar tik bus. Pesimistai skundžiasi, kad viskas blogai, o bus dar blogiau. Mąstymo kryptis – mūsų pasirinkimas. Mes patys kuriame savo mintis, į gyvenimą prisišaukdami gerus arba blogus dalykus, nes, sakoma, kaip šauksi, taip ir atsilieps.
Pesimistai ir negatyviai mąstantys žmonės sau ir kitiems tampa našta, juos paguosti ar jiems padėti yra Sizifo darbas. Jie geba viską suabsoliutinti ir visus pasiūlymus atmesti atsikalbinėdami: tai nepadės, bus tik blogiau, kodėl išvis turėtų padėti? Net patiems kantriausiems trūksta kantrybė, jie numoja ranka, o pesimistai paliekami patys sau, pavymui išgirsdami „ar aš nesakiau?“.
Kiekvienas gyvas organizmas šiame pasaulyje turi energijos ir jėgos, nes jis tiesiog YRA čia ir dabar. Kaip teigia egzistencinės analizės terapeutas Alfredas Lenglis, galėti būti pasaulyje yra pirmoji egzistencinė fundamentalioji motyvacija.
Šiaudas visiems pesimistams yra duotas: tai – pagrindinė ir esminė motyvacija, jėga ir galia gyventi gyvame šiame pasaulyje, tai – galėjimas būti. Būtis yra duota tik gyviesiems, visa, kas negyva, egzistuoja, bet nebūva – viduje neturi būties.
Jei dar turite noro ir kantrybės padėti pesimistams, bandykite jiems parodyti, kad jie gyvi, nes kol gyvi, tol turi motyvaciją būti.
Per psichoterapiją, kalbantis dvasinėmis temomis, teikiant pagalbą telefonu svarbu užčiuopti tą jėgą, dėl kurios žmogus yra gyvas šiame pasaulyje, o paskui jau galime skirti užduotis, padėsiančias atrasti, dėl ko jam verta būti. Būti verta dėl pačios būties, niekas nėra pakviestas į šį pasaulį veltui, kiekvienas gali rasti šios akimirkos prasmę ir esmę.
Šių dienų pasaulyje labai daug bejėgiškumo ir beviltiškumo, nes dėl gausos, sotumo esame praradę apetitą gyvenimui. Dažnai skundžiamasi: nuobodu, neįdomu, nieko nenoriu, nežinau, ko noriu. Sutinkame žmonių, kurie neturi motyvacijos ką nors daryti, stengtis, kažko siekti. Tai labiau pastebima tarp jaunų žmonių, nes senoji karta dar patyrė nepriteklių, todėl ji visko nori. Neturėdamas motyvacijos gyventi žmogus jaučiasi bejėgis, suserga depresija arba jaučiasi depresiškas, apatiškas. Jei neturėsi jėgų, nieko nepadarysi, nieko nesukursi, nematysi prasmės, neįžvelgsi vertės.
„Galėti ir būti, ir galėti būti yra bet kurios motyvacijos pagrindas“, – teigia Alfredas Lenglis.
Jei savyje jaučiu šias galias, esu gyvas ir pilnas gyvasties, todėl galiu kažką veikti, galiu remtis į šią jėgą ir gyventi savo gyvenimą. Pasirodo, žmogus gali pasiremti į savo paties gyvybę, būtį. Skamba labai filosofiškai, bet būtent išminties žmonėms ir trūksta, kad išsiveržtų iš saviapgaulės „nieko negaliu“ rėmų. Arnoldas Beiseris klausė: „Ką gali, kai nieko negali?“ Iš tikrųjų gana daug galime net ir tada, kai prisipažįstame, kad nieko nebegalime. Išeities taškas – esu tol, kol esu. Kol esu susijęs su pasauliu, su kitais, tol manoji būtis susijusi su kitų būtimi, todėl galiu klausti: ar galiu būti tokiomis sąlygomis, kokiomis esu? Ar galiu įsikurti šiame pasaulyje, rasti jame vietą?
Savo tikrovę, gyvenimą apčiuopiu tiek, kiek galiu BŪTI, kiek turiu vidinės jėgos gyventi, tai priklauso nuo to, kokį turiu apetitą gyvenimui. Pasaulis yra tiek su manimi, tiek ir be manęs, tad kol esu ir būnu, turiu maksimaliai nerti į jį.
Šias mintis įkvėpė egzistencinės analizės psichoterapija, kuri kiekvienam gali padėti rasti įžvalgų, žodžių, išminties gyventi ir kantrybės būti, kalbėtis ir gyventi su pesimistais bei negatyviai nusiteikusiais žmonėmis. Tunelio gale yra šviesa, nes yra tunelis, yra šviesa ir esu aš, kuris tai mato.
Daiva Žukauskienė
Geštalto terapeutė, biblioterapeutė, rašytoja.