07 Sau Ar skaitydamas žmogus gali priartėti prie gyvenimo prasmės?
Kiekvieno žmogaus gyvenimas reikalauja pasakojimo, o gal net parašytos knygos. Žmogus rašydamas knygą į ją sutalpina viską, kas jam atrodo svarbu. Ar svarba gyvenime nėra prasmė? Žmogiška atmintis linkusi į atminties juostą susukti svarbius gyvenimo momentus. Ar šiuose momentuose nesislepia gyvenimo prasmė? Ji kiekvienoje akimirkoje kitokia. Ji nesukurta, o atrasta, ji pabrėžta stipraus emocinio išgyvenimo, kurį kartais pajusti galime tik praėjus tam tikram laikui, nes sunku tiesiai žiūrėti į saulę. Prasmė dažnai būna lyg saulė, kuri akina ir verčia užsimerkti arba užsidėti kasdienybės akinius.
Gyvenimo prasmė pasislepia po skirtingais gyvenimo įvykiais, susitikimais su kitais žmonėmis ir ne tik žmonėmis. Kartais ji slypi raktiniuose žodžiuose, kurie lyg pagal Karlo Jungo sinchronizacijos dėsnį vis kartojasi žmogaus gyvenime. Prasmė mėgsta ir „grėblio“ efektą, kai neišmoktos pamokos skaudžiai sugrįžta. Prasmė neretai tvarkingai dėliojasi į vertybių išgyvenimo lentynas, kurias net norisi katalogizuoti ar sudaryti abėcėlinį sąrašą. Tekstiniai pasikartojimai skirtingose knygose, skirtingų autorių darbuose taip pat kuria sinchronišką tvarką, kurią perpratus, žmogui atsiveria būties siunčiama prasmė.
Dažnai knygose, tarsi dienoraščiuose, žmogus aprašo savo kasdienybės tvarką. Ji svarbi, nes taip žmogus kuria savo aplinką ir save – per daiktus, veiklas ir per savo tvarką jis įprasmina pats save. Tai ir sudaro jo prasmę.
Kas gi aprašinėja neprasmingus dalykus? „Svarbiausia turėti kišenėje daug pieštukų ir popieriaus ar bent kažkokią mažytę knygelę eskizams. Tada esi ramus, nes įamžini atėjusią įdėją“, – sako plataus profilio menininkas Stasys Eidrigevičius. Tik pajutęs prasmę, žmogus stengiasi ją įamžinti, asmeniškai užčiuoptą kasdienybės prasmę palikti kitoms skaitytojų, žiūrėtojų, o gal ir klausytojų kartoms. Rašytojas rašo kitiems, nes jis, pasitelkdamas pasakojimų, istorijų žodžius, siekia perteikti tai, kas jam asmeniškai yra svarbu. Taip individualus Aš susitinka su svetimu Tu, ir jie mokosi vienas iš kito.
Rašytojas dokumentuoja tik tai, kas jam rūpi ir tai, kam jis nėra abejingas. Neabejingumas – tai vertybę nusakanti charakteristika. Jei esu kažkam abejingas, tai man nėra vertybė. Žmogų matau kaip kūrybišką, todėl galėtų kilti klausimas: gal knygų pasakojimuose, istorijose yra sukurtų ir prikurtų dalykų? Kūryba būdinga tik aukštesnės sąmonės būtybėms, kurių kalba yra ne tiesioginė, o metaforiška. Metaforų suvokimas, atkodavimas, perskaitymas yra gilesnių, kartais paslėptų prasmių atskleidimas. Tad prikurtose, sukurtose istorijose vertybės ir prasmė nėra paviršiuje, o slypi daug giliau, todėl reikalauja atidesnio skaitymo, suvokimo ir dar gilesnės refleksijos. Tarsi pamatyti Dievo veidą kitame, jį atpažinti prieše, gebėti jį perprasti ir priimti.
Kelias į prasmę yra kelionė, kurioje autorius tartum pats sau, o vėliau ir kitiems tiesia kelią į priekį, tad skaitytojas eina jau nutiestu keliu, leidžiasi vedamas autoriaus. Mąstytojas iš Rytų Rumi rašė, kad mes vienas kitą lydime namo, tačiau tik patys žinome, koks mūsų namų adresas. Iš visų pasaulio vietų tik jiems žinomu laiku žmonės patraukia ta pačia kryptimi, gyvenimo prasmės link. Tuo žmonės panašūs į paukščius – jie migruoja. Ne visi sugrįžta suradę prasmę.
Beprasmes knygas, lyg lauko akmenis, verta surinkti į krūvą, kad jos netrukdytų.
Asmeninės Daivos Žukauskienės refleksijos apie biblioterapiją ir prasmę.