04 Kov Bipolinis afektinis sutrikimas – ne nuosprendis. Pagalba terapeuto kabinete
1. Daug kalbama apie depresiją, priklausomybes, bandoma reabilituoti šiomis ligomis sergančius žmones, tačiau neretai nutylimas dar vienas klastingas psichikos sveikatos sutrikimas – bipolinis afektinis sutrikimas. Tyli visuomenė, tyli ir patys sergantieji. Tylą įkvepia ir tikrovė, nuo kurios šie žmonės dažnai būna atitrūkę. Sūpynės, kai sūpuojamasi tarp gilios depresijos duobės ir skraidžiojimo padebesiais. Neturėjimas tvirto pagrindo po kojomis, reti epizodai, kai žmogus jaučiasi sveikas ir normalus – visa tai sergančiuosius stumia į užribį. Gyvenimas lyg amerikietiškuose kalneliuose – aukštyn, stačia galva žemyn, bandymas gyventi normalų gyvenimą, sumaniai žongliruojant emocinėmis kaukėmis. Tai – jų kasdienybė.
Būdami pakilios nuotaikos, patirdami manijos būseną šie žmonės atgimsta kaip feniksai: išskleidžia visus asmenybės gebėjimus, užsiima verslu, savanoriauja, keičia gyvenimo vietą ir būdą, traukia į linksmybių ir uždraustų malonumų pasaulį. Visos galimybės jiems po kojomis, viskas įmanoma, viskas pasiekiama. Kelios valandos miego ir didžiulis energijos bei minčių srautas greitai išdegina visas žmogaus energijos atsargas.
Manijai atsitraukus, tenka susidurti su gėdingomis ir skaudžiomis pasekmėmis: reikia grąžinti skolas, o kartais net prašyti atiduoti padovanotus batus. Stebuklai baigiasi, visagalybės jausmas išnyksta, o akis tenka slėpti už tamsių akinių stiklų, nes pasaulis įtariai žiūri. Gerai žinomas filmas „Kaukė“ puikiai atskleidžia bipolinio afektinio sutrikimo subtilybes. Pabuvus debesyse, krentama į gilią, bekraštę duobę, kurios dugne nematyti jokio šviesos spindulėlio, tarsi būtum palaidotas gyvas. Ir dar su maišu ant galvos.
Šie žmonės yra šalia mūsų, dirba kartu su mumis, studijuoja ir kuria santykius, šeimas, o aplinkiniai dažniausiai nė neįtaria, kokioje košmariškoje tikrovėje jie gyvena. Ar galima jiems padėti? Padėti galime tik juos toleruodami ir tiesdami pagalbos ranką, kai jie patys nori išsigelbėti.
2. Būti geros nuotaikos yra smagu, bet būti geros nuotaikos nuolatos – tai jau iliuzija. Sergantieji bipoliniu afektiniu sutrikimu, kitaip dar vadinami „bipolikais“ (čia jų pačių žodis), kartais paslysta norėdami nuolat gyventi smagiai ir energingai. Būti truputį „po kaifu“, patirti lengvą manijos būseną, kai žemė nejaučiama po kojomis, yra pavojinga. Pavojus slypi tame, kad siekiant euforijos, griebiamasi alkoholio, žolės ar stipresnių narkotikų, visa tai maišant su medikamentais, kurie dažnai vartojami nereguliariai. Kokios gali būti pasekmės? Aišku, jie jas žino ir supranta – tai ne proto liga, kuri sergantiesiems neleistų įvertinti rizikos, bet gyventi, kai jūra iki kelių yra daug smagiau nei mano minėtoje kapo duobėje. Nusileisti ant žemės – tai atsisakyti tos malonios būsenos, rizikuojant tuoj nuslysti atgal į tamsią duobę. Malonumai nėra tokie jau gryni – manija ir padidėjęs energijos kiekis sukelia nerimą, įtampą, dirglumą ir konfliktiškumą. Patiriantieji manijos būseną anaiptol nėra psichopatai, sociopatai ar kanibalai. Dažniausiai jie yra vieniši. Sveikam žmogui, kurio nuotaikos nesvyruoja taip stipriai, sunku išbūti šalia tokio žmogaus, nelengva spėti paskui jį, sunku suprasti jo elgesio motyvus, suvokti jų logiką. Logikos kartais nebūna, manija visada truputį kvaištelėjusi ir neadekvati, nekritiška sau. Šią būseną išgyvenantis žmogus pats sau pakankamas. Bandymas įkrėsti proto dažniausiai sulaukia pasipiktinimo ir nemeilės. Kategoriškumas skirstant žmones į protingus ir neprotingus – taip pat „bipolikų“ bruožas. Mylėti be ribų ir absoliučiai nekęsti moka tik šio sutrikimo ištikti žmonės.
3. Klausimas, kodėl žmogus suserga bipoliniu afektiniu sutrikimu, visada lieka atviras. Priežastys labai įvairios ir dažnai neatsekamos. „Bipolikai“ neretai patys save kaltina, kad susirgo, o jų artimieji dar ir prisideda prie šios nuomonės sustiprinimo. Liga nėra kieno nors kaltė, nereikia ieškoti kaltų, reikėtų išsikelti tikslą susigyventi su liga, žinant, kad ji niekur nedings iš gyvenimo, net ir vartojant vaistus ar sulaukus ilgesnės remisijos. Kaip dažnai ji atsikartos, kokio pobūdžio ir stiprumo bus depresija ir manija labai priklauso nuo pačio sergančiojo pastangų. Žmonės išmoksta gyventi sirgdami cukriniu diabetu, įgunda apsieiti su viena ranka ar koja. Sergančiųjų bipoliniu afektiniu sutrikimu iššūkis – išmokti gyventi tarp dangaus ir dugno.
4. Kas kitas gali labiau padėti bipoliniu afektiniu sutrikimu sergančiam žmogui, jei ne jis pats? Suvokimas, kad kiekvieno liga yra individuali, nepakartojama ir tai, ką jaučia žmogus, yra tik jo subjektyvi jausena, pačiam žmogui leidžia tapti savo ligos ekspertu. Pagrindiniai pagalbos įrankiai bandant prisijaukinti šį gaivalą yra medikamentai ir terapija. Ir viena, ir kita reikalauja paties žmogaus asmeninės atsakomybės bei įsitraukimo į procesą. Deja, psichiatrijoje iki šių dienų nėra apčiuopiamų įrankių ir metodų, leidžiančių ištirti, nustatyti, kiek ir kokios dozės vaistų reikia būtent jums. Gydytojo ir terapeuto padėjėju, asistentu ar net bendradarbiu turi būti pats „bipolikas“. Jis privalo tapti savo ligos sekliu, registratoriumi. Kuo greičiau sergantysis ims atpažinti būsenos svyravimus, tuo lengviau bus rasti tų svyravimų subalansavimo būdų, kad žmogus galėtų stabiliai stovėti ant žemės. Esant šiam sutrikimui, ne gydytojas yra ekspertas, o pats sergantysis.
Kantrybė. Kantrybė. Kantrybė. Dirbant privataus seklio darbą reikia daug kantrybės. Milžiniškos kantrybės prireiks ir fiksuojant bipolinio afektinio sutrikimo sukeltus nuotaikos svyravimus. Šiuo sutrikimu sergantys žmonės man sako, kad ligos perpratimui prireikė nuo penkerių iki dešimties metų. Apsišarvuoti kantrybe privalo ir gydytojas, ir terapeutas. Manijos būsenos ištiktas „bipolikas“ pamiršta savo ketinimus ir ima priešintis bet kokiam gydymui ar terapijai. Tai normalu ir įprasta – juk per šventes ir mes pamirštame, kad laikomės dietos.
5. Ko sergantys bipoliniu afektiniu sutrikimu (BP) žmonės nesako gydytojui ir kodėl?
Kiekviena liga ir kiekvienas asmeninis simptomas yra labai intymus dalykas. Intymus iki tiek, kad nedrįstama apie juos kalbėti su asmeniniu gydytoju. Geras kontaktas su prižiūrinčiu gydytoju yra būtina kokybiško gydymo, medikamentų ir kitokios pagalbos paskyrimo sąlyga. Dėmesio ir laiko stokojantys gydytojai tiesiog nuvaiko pacientus nuo savęs, išrašydami eilinį receptą, o nuoširdaus pokalbio siunčia pas visus kitus įmanomus specialistus. Jie negali ar nenori kalbėti? To reikėtų klausti ir pacientų, ir gydytojų. Sergantieji bipoliniu afektiniu sutrikimu turi nemažai asmeninių paslapčių, kurias retai drįsta viešinti. Viena iš tokių paslapčių yra nereguliarus vaistų vartojimas, savarankiškas medikamentų dozių reguliavimas arba visiškas jų nutraukimas. Psichotropiniai vaistai dažnai sukelia nemalonius pašalinius reiškinius: slopinimą, emocijų blankumą, sustingimą, sukaustymą, lėtumą, burnos džiūvimą, rijimo sutrikimus, blizgią veido odą ir dar daug kitokių. Neretai pašaliniai simptomai būna daug sunkiau ištveriami nei pačios ligos sukelti nemalonumai. Sergantieji intensyviai domisi savo liga ir jiems skiriamais medikamentais, todėl informacinių lapelių teikiama žinia apie vaistų toksiškumą, žalą kitiems organams juos atbaido nuo pastovaus medikamentų vartojimo.
Piktnaudžiavimas svaigalais, o kartais net priklausomybės – tai dar viena paslpatis. Medikamentai ir alkoholis – sprogstamasis mišinys, bet ligoniai taip pat yra žmonės. Jie tokie pat kaip ir sveikieji, jie gyvena, linksminasi ir švenčia, pakelia taurelę ar išlenkia bokalą. Vienus sergančiuosius alkoholis veikia panašiai kaip ir sveikuosius, kitiems jis sukelia manijos būsenas, dar kitiems – padidintą jautrumą ir dirglumą, pyktį ar net agresiją. Visa tai patiria ir kiti alkoholio vartotojai.
Seksualinės problemos tarp šių pacientų taip pat ne naujiena. Hiperseksualumas, nimfomanija, polinkis į nesaugius lytinius santykius, didelė partnerių kaita – visa tai daug dažniau patiria sergantieji bipoliniu afektiniu sutrikimu. Gydytojai neklausia, o pacientai nekalba šia tema.
Viešosios nuomonės spaudimas labai didelis, monogamija vis dar paplitusi, tik ji viena toleruotina, bet šių žmonių gyvenime seksas ir daugiau nei vienas partneris yra kasdienybė. Kasdienybė su padidintu sekso kiekiu būdinga į maniją linkusiems žmonėms. Nuolatinis partnerių ieškojimas, jų kaita ir slapstymasis galiausiai išvargina, bet problema lieka neišspręsta, nes apie ją gėda viešai kalbėti ar tartis su gydytoju.
Daugelis bipolinio afektinio sutrikimo (BP) registro rėmuose neišsitenkančių simptomų taip ir lieka niekada neišsakyti. Tylima apie haliucinacijas, kliedesius. Tylima, vengiant hospitalizavimo ar didesnės vaistų dozės. Tylima, nes gėda ir nesaugu. Tylima, nes niekas nesiklauso, o gal net ir niekam nerūpi. Už pinigus ar dykai – vis tiek šie simptomai lieka neišsakyti. Diagnozės pakeitimas sunkesne – lyg nuosprendis, kurio stengiamasi išvengti bet kokia kaina.
Paslaptys – tai tarsi vaikščiojimas per rūką, bandymas rasti kelią, nežinant kur einama. Taip atrodo bipolinio afektinio sutrikimo (BP) gydymas.
Sergi bipoliniu afektiniu sutrikimu?
Pirma taisyklė:
Nesitapatink su liga, nevadink savęs ligoniu, mokykis gyventi su simptomais, atrask būdus prisitaikyti, mėgaukis gyvenimu, kai tik gali.
Antra taisyklė:
Pagalba jums reikalinga ne tik tada, kai esate liūdnas ar nusiminęs, bet ir išgyvenant pakilumo būseną. Psichoterapeutas manijos metu neleis jums sugriauti savo gyvenimo.
6. Galvoji, kad esi vienas ir nelaimingas, esi „psichas“, nes sergi bipoliniu afektiniu sutrikimu?
Tavo draugijoje yra šie žymūs ir daug ko pasiekę žmonės:
Žanas Klodas van Damas – aktorius, kovinių kovos menų meistras.
Vinstonas Čerčilis – Britų ministras pirmininkas.
Ernestas Hemingvėjus – rašytojas, patirdamas manijos ir paranojos epizodą parašė „Kam skambina varpai“.
Džimis Hendriksas – dainininkas, jo daina apie ligą – „Manic Depression“.
Kurtas Kobeinas – grupės „Nirvana“ lyderis.
Brajanas Vilsonas.
Melas Gibsonas – aktorius, ištiktas manijos, smurtavo šeimoje.
Maraja Keri – dainininkė.
Katerina Zeta-Džons.
Frankas Sinatra.
Sinead O‘Connor – jos žymi daina apie bipolinį afektinį sutrikimą „Nothing comapares 2 You“.
Gali būti vienas iš didžių žmonių, nes kartais turi antžmogiškų galių ir energijos.
7. Artimiesiems visada geriau iš anksto žinoti, kad ateis toks laikas, kai tu virsi „vilkolakiu“. Mes labai bijome netikėtumo, o dar labiau – savo fantazijų apie save ir savo baimės, kad išgąsdinsime kitus (kalbant apie bipolinio afektinio sutrikimo (BP) manijos būsenas).
Gerbiami gydytojai priešgyniaus, kad taip nebūna, o pacientai savo lūpomis liudys tiesą.
Labai svarbu, kad padėtų žmogus, kuris supranta tave ir tavo ligą.
Daiva Žukauskienė – geštalto terapeutė, egzistencinės analizės ir logoterapijos praktikė.