12 Sau Kur ir kaip paslėpta pasakų prasmė?
Paradoksalu, kad kai kurias pasakas suprasti gali tik suaugusieji, nors pats literatūrinis žanras yra skirtas vaikams. Vaikai mėgsta baisias pasakas, jie jaučia natūralų poreikį išgyventi audringas emocijas ir dažnai jiems visai nerūpi pasakoje paslėptos prasmės ar vertybės.
K. Andersenas savo pasakomis būtent gąsdino vaikus ir buvo ypač mėgiamas. Andersenas į vaikus žiūrėjo rimtai – pasakojo jiems ne tik gražius ir malonius dalykus, bet kalbėjo apie negandas, kančias, sielvartą bei nepelnytus pralaimėjimus. Senosiose pasakose daug daugiau prasmės nei šiuolaikiniuose kūriniuose. Andersenas drąsiai rašė pasakas, kurios baigdavosi liūdnai ar nelaimingai. Pats rašytojas nebuvo labai dorybingas žmogus, todėl ir nerašė pasakų apie tai, kad visada laimi gėris.
Kalbėsiu tik apie tas pasakas, kurioms „atrakinti“ reikia ypatingo rakto, žmogiškos gyvenimo patirties, įgyjamos tik nugyvenus amžių. Ir sudėtingose pasakose vaikas randa įdomybių, nors esmės jam nepavyksta suvokti. Suaugusiam žmogui pasakos yra dvasinis penas, nes jos visos susijusios su vertybėmis. Po paprasta, o kartais naivoka pasakų forma slepiasi ilgaamžė žmonijos išmintis. Pasakos šiandien leidžia pajusti dar išlikusį ryšį su protėvias, perprasti jų pasaulėžiūrą, gyvenimo būdą. Dažnai pasakos lieka vienintelė neiškraipyta istorijų knyga.
Prasmių ir vertybių atžvilgiu, turtingiausios yra stebuklinės pasakos. Dažnai prasmė atrandama tik išnarpliojus ir vieną po kito išdėliojus pasakos herojaus žingsnius.
Užrašytos lietuvių liaudies pasakos skaitytoją pasiekia tik nuo devyniolikto amžiaus, iki to laiko rašytinių pasakų nėra. Už idėją rinkti ir užrašyti pasakas turime būti dėkingi broliams Grimams. Idėją perėmė ir S. Daukantas, tad iki mūsų laikų išliko senosios pasakos.
Niekada nėra vėlu skaityti pasakas.
Biblioterapinės refleksijos trupinėlis
Kiekvienas žmogus save patiria skirtingai ir autentiškai. Tai yra visai kitoks patyrimas, nei tą žmogų patiria kitas žmogus. Autoriaus tekstas lieka uždaras ir iki galo nepasiekiamas kitam skaitytojui, kad ir kiek jis stengtųsi skaityti kaip pats autorius. Čia susiduriame su tuo, kad nors ir visi esame žmonės, panašūs savo žmogiškosiomis savybėmis, bet esame ir be galo skirtingi bei nepažinūs vienas kitam. Todėl savęs pažinimas – labai svarbus asmens veiksmas, nes kiti žmonės visada liks iki galo nepažinti, tik su savimi mes turime daugiausia laiko sąveikauti ir susipažinti.
Refleksijų fiksavimas raštu leidžia pačiam autoriui pažvelgti į save iš šalies ir netingint patyrinėti, kas jau parašyta. Taip mes prieiname prie dar vieno savęs pažinimo būdo, kuris labai panašus į beblioterapinį metodą, tik šį kartą pats autorius tyrinėja savo užrašytas mintis ir jas bando „išlukštenti“. Jei tokia analizė atliekama per tam tikrą laiko intervalą, rezultatai būna labai įdomūs ir rodantys, kad asmuo visada yra tapsmo kažkuo procese, o tą procesą galima pamatyti fiksuojant refleksijas apie savo pirminę refleksiją. Psichoterapija drauge su biblioterapija neria giliau. Visada tai galite išbandyti ir jūs – po ranka turiu popieriaus ir rašiklį, su smalsumu ir atida lydžiu žmones šiame procese.
Užsirašyk pirmam susitikimui.