24 Sau Pirmoji pamatinė motyvacija pagal Alfredo Lenglio egzistencinę analizę, arba aš ir mano namai
Pirmoji pamatinė motyvacija, IFM, susijusi su žmogaus egzistencijos sąlyga galėti būti čia. Egzistencija prasideda nuo buvimo čia. Esu čia, vadinasi egzistuoju. Jei jau čia esu, turiu prisiimti atsakomybę už tai, kad esu ir dėl to turiu kažką daryti.
Martinas Haidegeris apie įmestumą į pasaulį kalbėjo veikale „Būtis ir laikas“. Žmogus yra tiesiog įmestas į pasaulį, be jo noro ir valios, jis atranda save jau esantį pasaulyje. Ne pasaulyje plačiąja prasme, o pasaulyje, tėviškėje ar tėvynėje, konkrečiame erdvės, geografiniame taške, kur jis lyg augalas įleidžia šaknis. Kaip tas šaknis įleisti, ką jis turi ar neturi padaryti, kad įgytų pagrindą po kojomis? Į ką jis turi įsikibti, kad išliktų šiame pasaulyje?
Aš asmeniškai buvau „įmesta“ į provincijos miestelį, bet vaikystėje ten jaučiausi svetima ir man nepavyko įleisti šaknų. Šaknų įleidimą pajutau tik persikėlusi į Lietuvos sostinę Vilnių, nes čia pradėjau kurti namus, šeimą, čia ėmiau sukti savo lizdą.
Sąmoningas buvimas padidina atsakomybę už save. Suvokimas, kad gimiau ten, kur gimiau – nėra kito pasirinkimo, negaliu būti pasaulio piliete, negaliu būti žmogus be tautybės. Esu apibrėžiama vietos, iš čia kyla mano pilietybė ir tautybė, tai formuoja mano identitetą. Maištas prieš įmestumą tik trukdo man įleisti šaknis, jaustis stipria, tvirta ir auginti savo asmenybę.
Mindfulness praktikose ir KET taikomas terminas įsižeminimas, kuris iš esmės atitinka egzistencinės analizės pirmąją fundamentaliąją motyvaciją galėti-būti.
Žmogus atranda save keldamas klausimus:
Kur aš gimiau?
Kur aš užaugau?
Kokią žemę laikau sava?
Kas man yra gimtinė?
Kas man yra tėvynė?
„Mes visi ateiname iš savo vaikystės“, – Antuanas de Sent Egziuperi.
Suvokimas, kad aš esu pasaulyje, žmogui kelia nuostabą ir smalsumą, kurio vedamas jis dar giliau ima kelti klausimus ir filosofuoti. Filosofuojama, ieškant atsakymų, o universalių atsakymų nėra arba jie netenkina.
Savistaba ir nuostaba žengia koja kojon, tad protaujantis žmogus ima stebėti save ir savo gyvenimą, kai kurie net parašo autobiografines knygas, kad dar sustiprintų savistabą, nes tik per savistabą galima apsižiūrėti lauką, erdvę, kuriame esi ir gali būti. Savistaba žmogų gali privesti prie dialektikos, kai prieštaravimai jungiasi, o iš to gimsta kažkoks naujas suvokimas. Net Viktoro E. Franklio knyga „Žmogus ieško prasmės“ gali pretenduoti į savistabos ir sielos dialektikos veikalus, kad palaipsniui rastųsi logoterapijos metodas.
Įmetimas į egzistenciją, vietos apsižiūrėjimas atskleidžia skirtingas istorines ir asmenines panoramas. Pasitelkdami savistabą, savo gyvenimą pamatome iš arti ir iš toli. Kaip teigė psichoanalitikas Zigmundas Froidas: „Psichoanalizės pradžioje mokaisi savo kailiu, tirdamas savo asmenybę.“ Egzistencinės analizės ir logoterapijos studijos kaip tik ir paremtos savęs pažinimu, gilia savistaba ir savirefleksija. Savo ir kito akimis apžiūrėtas asmeninis gyvenimo laukas, kurį vadiname čia, leidžia suvokti, kad tikrai esu, tikrai egzistuoju ir galiu tai suprasti, o gal net kitiems apie tai papasakoti. Sugretindami savo ir kito žmogaus stebėjimus, kur aš esu ir ką galiu čia būdamas, giliau suvokiame savo egzistencijos esmę.
Vedantiškoje teologijoje vienoje indų upanišadoje nagrinėjamas AŠ ir tikrovės santykis – tat tvam asi – tai tu esi – vietos, kurioje žmogus yra, įtaka asmenybei.
Žmogaus buvimas čia, konkrečioje vietoje, iš jo reikalauja sąmoningos ir atsakingos pozicijos, kuri gali skambėti tik kaip „Taip“ gyvenimui, o platesne prasme: „Ką aš turiu daryti? Kur galiu būti?“ Žmogus gimęs vienam gyvenimui, tad tai padidina atsakomybę už buvimo čia kokybę. Jei nėra kiekybės, reikia visas pastangas nukreipti į kokybę: kaip aš čia gyvenu?
Namai yra lyg mūsų pačių muziejai, kuriuose saugomi ne tik daiktai, bet ir prisiminimai. Namai, kaip gyvenamasis vienetas, kaip nekilnojamojo turto vienetas, yra brangūs ne turtine, o subjektyvia prasme. Namuose gyvena mūsų šeimos, o jei pasiseka, ir giminės dvasia. Parduoti namus – tarsi parduoti gyvenimą. Gyventi savo namuose – tai išgyventi ir užgyventi nematerialias vertybes. Namuose gyvena namų vertybė, čia daug prasmės.
Lietuvių rašytojas A. Bernotas dar sovietų laikais rašė apie Aš ir vietovės, tikrovės atspindžio sąmonėje sutapimo būtiną vientisumą: „Čia ir lietus lyja, ir žmogus gyvena ne pasirodymui ir parodymui, bet jis gyvena, kaip ir kiekvienam iš mūsų derėtų gyventi – ne smalsiam prašalaičiui žiūrovui, idant jam nuostabos virpuliai ristųsi per nugarą…“
Namai sklidini ten gyvenančių žmonių prasmių ir vertybių, jie yra žmogiškosios tapatybės, jų autentiškumo talpykla, saugykla. Todėl be galo svarbu pačiam žmogui įsikuri, įsigyventi, o ne prašyti, kad kas tai padarytų. Savo namus žmogus „aprengia“ ne tik daiktais, bet ir mintimis, jausmais.
Namų priešingybė yra tolimos kelionės ir laikinos nakvynės svetur, kurios iš pakitusios erdvės perspektyvos leidžia įvertinti, kiek brangūs mums yra tikri namai ir ką mes juose jaučiame, kas juose esame. Sugrįžimas namo tampa egzistenciniu veiksmu, kuris dažnai minimas ir išsakant paskutinę valią: „Nors kaulus parveškite namo, į savą žemę“. Išvykimas reikalingas, kad išryškėtų erdvės ir laiko perspektyva, iš kurios kitaip išvystame savus namus.
Nedrąsu ateiti pirmą kartą, nes psichoterapija vis dar asocijuojasi su medicinos įstaiga ir baltais chalatais? Maniau, kad ši nuostata jau pasenusi, bet… Kviečiu į savo terapinius namus, nes čia gyvena mano augalai ir knygos, paveikslai ir brangūs niekučiai. Čia išgyvenu daug savų valandų. Čia jaučiuosi lyg namie ir savo klientų laukiu kaip brangių svečių.
Daivos Žukauskienės asmeninė refleksija