19 Rgs Sakyti gyvenimui „Taip“
Retai kada sustojame apsvarstyti, ko mums reikia gyvenime ir ko reikia darbe, kokios asmeninės savybės mums padeda, o kokios trukdo? Kasdieninėje kalboje iš viso nevartojame tokios sąvokos kaip emocinis raštingumas ir nekeliame uždavinio jį gerinti. Emocinis raštingumas – gebėjimas perskaityti ir reflektuoti savo bei kito asmens emocijas, jausmus, išgirsti ir suprasti savo mintis ir kito asmens kalbą, suprasti jo poreikius. Siekdami plėsti emocinių kompetencijų ribas, žmonės keliauja į įvairius seminarus, samdosi koučerį (ugdantįjį vadovą), lanko psichoterapijos užsiėmimus, savarankiškai skaito ir žiūri vaizdo medžiagą apie saviugdą, empatiją ir emocinį intelektą. Tokios paieškos duoda tam tikrų rezultatų, bet jie nebūna pakankami ir neatitinka lūkesčių.
Norėčiau pristatyti Lietuvoje mažai žinomą psichoterapijos šaką – logoterapiją. Nebūtina kiekvienam medikui tapti logoterapeutu, bet logoterapiniu kampu pažvelgti į save, į savo pacientą, į kitą kolegą tikrai praverstų kiekvienam. Logoterapija dažnai painiojama su logopedija, nors šias sritis sieja vienintelis dalykas – kalba. Logos verčiamas kaip kalba, protas, prasmė, vedantis tikslas. Terapija – tai ne tik gydymas, bet ir palydėjimas, ieškant prasmės ir tikslo.
Vadovaudamasis logoterapiniu požiūriu medikas gali gauti daug teigiamų emocijų, darbe gali atrasti naujų prasmių, o tai leistų padidinti atsparumą stresui ir užkirstų kelią profesiniam perdegimui. Šį kartą neskubėkime į pagalbą pacientui, o atkreipkime dėmesį į psichologinį mediko pasiruošimą dirbti šį darbą. Daugelis psichoterapijos šakų interviu taiko kaip diagnostinį įrankį. Kalbant paprastai, lengviausias būdas ką nors sužinoti yra paklausti. Logoterapija ir klausia žmogaus apie jo tikslus, jo vertybes, jo pasiryžimą veikti, apie pasirinkimų prasmes ir motyvus. Gebėti paklausti savęs ir atsakyti sau yra didelis pasiekimas. Tai – ne beprotybė, kai kalbamasi su savimi, tai – savistabos ir savirefleksijos bruožas. Savistaba ir savirefleksija skatina asmenybės augimą ir tobulėjimą. Logoterapiškai medikams norisi užduoti keletą klausimų:
- Kaip tu jautiesi dirbdamas tokį sunkų ir reikalingą visuomenei darbą?
- Ar matai prasmę darbe ir kokia ji?
- Apie kokias vertybes susimąstai padėdamas kenčiančiam, sergančiam?
- Kokie jausmai apima, kai ateini į darbą? Su kokiais jausmais išeini iš darbo?
- Ar jautiesi reikalingas ir įvertintas?
- Ar patiri pasitenkinimą dėl to, ką darai?
- Ar esi savo vietoje? Ar darbas yra tavo pašaukimas?
- Ar dirbsi šį darbą po 5, 10, 15 metų?
- Kodėl dirbi šį darbą?
- Ką tau reiškia šis darbas?
- Ar dirbtum šį darbą, jei nereikėtų dirbti dėl pinigų?
- Ką norėtum išgirsti apie save iš pacientų?
- Ar dirbi taip, kad tai išgirstum?
Medikas kasdienėje darbinėje veikloje susiduria ne su sveiku žmogumi, o su kenčiančiu žmogumi. Kenčiančiu skausmą, nežinią dėl rytojaus, bijančiu praradimų, pokyčių. Kenčiantis žmogus būna ir depresyvus, ir kandus, ir ciniškas, ir nuvertinantis. Dialogas su tokiu pašnekovu ne pats maloniausias ir lengviausias. Reikia ne tik daug fizinių, emocinių jėgų, bet ir tinkamo pasiruošimo jam. Logoterapinis pokalbis galėtų būti puikus medikų įrankis. Logoterapiją sukūrė gydytojas neurologas, psichiatras ir psichoterapeutas Viktoras Franklis. Vėliau jis tapo ir logoterapijos bei egzistencinės analizės kūrėju ir pradininku.
Lietuvoje jau yra įkurtas Logoterapijos ir egzistencinės analizės institutas. Šios terapijos credo: žmogaus gyvenimo siekis – prasmė. Jei žmogus turi DĖL KO, jis visada išgyvens bet kokioje situacijoje ir atras priemones bei būdus, KAIP tai padaryti.
Logoterapijos mokslas kalba ne tik apie gyvenimo, momento prasmę, bet ir apie vertybes, tikėjimą, sąžinę, žmogiškuosius išteklius. Pabrėžiau žodį mokslas, nes logoterapijos metodai pagrįsti neuromokslu, neuropsichiatrija, psichologija ir psichoterapija. Viktoro Franklio sukurtas logoterapinis metodas yra būtinas kiekvienam dirbančiam su žmonėmis, o ypatingai dirbantiems su kenčiančiais ar krizę išgyvenančiais žmonėmis.
Nuo V. Franklio laikų iki šių dienų metodas nuolat tobulinamas ir vystomas, jis nėra statiškas, bet žengia koja kojon su laikmečiu. Apie logoterapijos ištakas galite pasiskaityti V. Franklio knygoje „Žmogus ieško prasmės“, gilesnių įžvalgų rasite knygoje „Sielogyda“. Logoterapija skirta ne tik tiems, kuriuos V. Franklis vadina Homo Patients – kenčiantis žmogus, bet ir kantriesiems. Žodis „patients“ kilęs iš lotyniško „patientia“ ir jis reiškia tiek kentėjimą, tiek kantrybę. Kentėjimas ir kantrybė padeda nugalėti gyvenimo negandas DĖL kokio nors tikslo.
Kančios būna ne tik fizinės, bet ir psichinės bei dvasinės. Fizinį skausmą medicina išmoko įveikti, išmoko gydyti ir psichikos sutrikimus. Dvasinėms kančioms įveikti dažnai reikia kito įrankio – juo gali tapti logoterapinis metodas. Gydymo įstaigose dažnai pritrūkstama dvasinio pokalbio ne tik su pacientais, bet ir su medikais. Mūsų laikais dvasingumo trūksta visai visuomenei. Dvasingumas yra ypatingas žmogaus asmenybės branduolys, kurio nepaveikia jokia žemiška neganda. Tai ir per kartų kartas neišsenkantis sveikatos bei išminties šaltinis. Galima traumuoti kūną, netekti rankos ar kojos, galima susirgti psichikos liga, kuri atima realybės jausmą, tačiau tai, kas yra virš žmogaus kūno ir psichikos, lieka nepažeista. Didžiuliai kiekvieno žmogaus dvasingumo ištekliai niekur neprapuola, nei sergant, nei kenčiant, reikia tik juos ištraukti į šviesą. Tik dvasinio, logoterapinio pokalbio metu žmogus gali atsiremti į save kaip į dvasingą asmenybę ir rasti jėgų sveikti, veikti DĖL savęs.
Emocinis raštingumas bet kuriame darbe yra labai svarbus tobulėjimo orientyras, bet gebėjimas užmegzti gydantį dialogą su kitu žmogumi turi tapti kiekvieno mediko siekiamybe. Kviečiu kiekvienam savyje rasti ypatingą branduolį – Dvasingą Asmenybę, pasižyminčią dvasios atkaklumu, kuris žmogui duoda gyvybišką impulsą pasakyti gyvenimui „Taip“. Išdrįskime logoterapiškai pacientų paklausti: „DĖL KO ši kančia? DĖL KO verta stengtis?“. Šie klausimai pacientą pakels į visai kitą lygį, kuriame žmogus save ir gyvenimą galės pamatyti kaip vertingą ir prasmingą.
Daiva Žukauskienė, geštalto terapeutė
Rasa Nasutavičienė, Logoterapijos ir egzistencinės analizės instituto įkūrėja