Visi mes žmonės

Visi mes žmonės

Žmonės klysta, manydami, kad yra pranašesni už kitus. Kartais tokia mąstymo klaida pasitaiko medikams. Nesunku susireikšminti, kai dėvi baltą chalatą ir į tave kreipiasi patarimo, pagalbos, gydymo ar slaugos. Pranašumas rodos akivaizdus, bet iš esmės yra klaidingas, nes kiekvienas žmogus turi savo negalavimų, savų skausmų ir tik laiko klausimas, kada užpuls rimtesnė liga. „Absoliučiai sveikas“ – sąlyginė tiesa, nes tik gimę mes uoliai ginamės nuo virusų ir bakterijų, ląstelės atsinaujina, sensta ir miršta. Pranašumas sveikatos srityje visada yra laikinas ir tik išorinis, nes kartais patys medikai serga daug sunkiau už savus pacientus. Memento more, atminkime, kad mirsime – posakis galioja visiems žmonėms. Horizontalus, lygiavertis santykis medicinoje yra daug kokybiškesnis nei vertikalus. Požiūris į žmogų iš aukšto, jį padaro menkesniu, vertu gailesčio. Toks santykis nemotyvuoja paciento stengtis pasveikti, jis  labiau prašantis pagalbos ir palaikymo iš kito asmens: „darykite su manimi ką nors..“.

Medikų pranašumas prieš pacientus juos pačius nuveda į nesėkmes, nes prisiėmus didžiulę atsakomybę už kitą žmogų, o jam pačiam nesistengiant, medikas pasmerktas nesėkmei. Sveiksta žmogus tiek, kiek jis stengiasi pasveikti, o serga tol, kol tiki, kad yra bejėgis ir atsidavęs į kito valią.

Dažnai girdimi šūkiai iš šiuolaikinių lyderių: „tu gali“. „Tu gali“ dažnai ištaria ir medikai, bet ne visada jie būna teisūs. Pacientą įkvėpti pokyčiams yra labai gerai, bet suteikti jam nepagrįstas viltis, nuteikti perdėtai optimistiškai yra klaida. Medicina kaip ir bet kuris mokslas nėra dar visagalis. Paciento sveikata priklauso nuo daugelio mažų, neapčiuopiamų faktorių ir ne visada ji linkusi gerėti, nors daroma viskas, kas tik įmanoma. Žmogus, gimdamas atsineša su savimi užkoduotas ligas, kurios tik ir laukia, kada galės pasireikšti, todėl visiems vienodai teigti, kad „tu gali pasveikti, jei tik panorėsi“ yra iliuzija. Gerais  sportininkais tampa ne visi sportuojantys, ir ne visi besirūpinantys savo sveikata yra sveiki. Mes gimstame turėdami skirtingas galimybes iš pat pradžių, todėl perdėtas optimizmas iš medikų lūpų dažnai nuvilia ir skaudina. Ta pačia saviapgaule dažnai patiki ir pacientai, skaitantys savęs ugdymo, savipagalbos ir tobulėjimo knygas, manydami, kad jei pavyko kitiems, tai pavyks ir jiems. Jei visi būtume vienodų  prigimtinių galimybių, mums tikrai galėtų pavykti, bet kaip liaudis sako, gimęs šliaužioti – negalėsi skraidyti.

Skirtingos ligos, skirtingi simptomai, skirtingi gydymo metodai ir skirtingi medikamentai. Sąmoningas suvokimas, kad nėra kito į tave panašaus žmogaus, apsaugo nuo socialinių stereotipų, nuo gainiojimosi panacėjos. Rašytojas Somersetas Maughamas kažkada rašė, kad „net jei penkiasdešimt milijonų žmonių teigia tą pačią kvailystę, ši vis tiek netampa tiesa“. „Jei vaistai padėjo vienam, tai turi padėti ir ktam“ – visiškai klaidingas įsitikinimas, kuris trukdo medikams gydyti pacientus, o pacientams sveikti. Ne kartą teko girdėti gydymo įstaigos koridoriuose, kai sergantys žmonės patarinėja vienas kitam, kokius vaistus reikia vartoti, kad pasveiktų. Paslystama ant dažnos mąstymo klaidos, kad jei kažkas padeda daugeliui, padės ir vienam, kuo labiau žmonės tiki tam tikru gydymo metodu, tuo jis efektyvesnis. Placebas kai kuriais momentais suveikia, bet dažniausiai tai lieka absurdišku noru būti tokiu pat kaip kiti. Jei viskas būtų taip paprasta, gydymo meną medikai perleistų dirbtiniam intelektui ir visi būtų sveiki. Ne veltui pasirinkau žodžių junginį „gydymo menas“, nes gydymas tikrai nėra tikslusis mokslas, iki šių laikų jis yra menas, kurio efektyvumas priklauso nuo mediko-menininko gebėjimų ir paciento-kūrinio sąveikos.

Paciento sveikata priklauso būtent nuo terapinio, gydomojo ryšio tarp mediko ir jo paties, todėl pasirinkti kitą mediką, psichologą, terapeutą turi būti visiškai normalu. Vienas požiūris yra gerai, bet du ar trys yra daug patikimiau. Psichoterapijoje susiduriu su atkakliais, ryžtingais žmonėmis, kurie metų metus gydosi pas tuos pačius gydytojus ir vengia pakeisti gydymo įstaigą, mediką ar gydymo metodą. Jų baimė slypi vadinamajame konkordo efekte, kai gailima mesti pradėtą darbą, nes jau tiek laiko, energijos ir lūkesčių į tai investuota. Medikai taip pat neatsparūs šiam efektui, nes tikėjimas, kad laikas ir tęstinumas yra geri gydytojai yra klaidingi. „Negalima pasiduoti“ – ši frazė nuskamba iš pacientų ir medikų, bet kartais kaip tik reikia pasiduoti ir nebijoti kažko pradėti iš naujo, pasukti nauju keliu, nes tik akimirkoje, čia ir dabar galime įsivertinti ar verta tęsti tai, ką seniai pradėjome.

Visai nesvarbu ar metų pradžia, ar pabaiga, daug svarbiau yra gebėti sustoti, permąstyti savo gyvenimą, pripažinti savo klaidas ir nebijoti visko pradėti iš naujo. Pradėti iš naujo sveikai gyventi, sveikai mąstyti, sveikai rinktis, naujai pažvelgti į save, į supančią aplinką, į kitus, kurie šalia yra žmogaus homeostazės įrodymas.