Vyro vientavė

Pastaruoju metu tenka daug bendrauti su vyrais. Pastebėjau tendenciją, jei vyras gali manimi pasitikėti, jis atvirai prisipažįsta,kad jaučiasi vienišas. Jaučiasi vienišas šeimoje, santuokiniame guolyje, darbe, tarp draugų ir kolegų. Jam sako, kad myli, jam teigia, kad tu privalai, reikalauja, užkrauna atsakomybes, paranojiškai nepasitiki, smerkia, Visa tai tik iš to, kad jo nesupranta. Vienas pažįstamas iš vis save pavadino « vaikščiojančiu bankomatu», kitas pasijuokė,kad yra «kiškučio formos vibratorius». Kas iš viso vyksta su vyrais, kad jie taip jaučiasi?

 Visas šias temas vienija vienas pagrindinis principas,kad vyrai jaučiasi pamiršti, o to pasekoje jie jaučia didelę, kartais net egzistencinę vienatvę.

 Paradoksas , kad išvengtų vienatvės jie ieško naujų pažinčių, tampa darboholikais, alkoholikais, kuriems gėrimas tėra buvimas tarp bendraminčių, kad nesijaustų vieniši. Dar kiti pabėga į virtualų gyvenimą, žaidžia žaidimus, kur jaučiasi vyrais, kariais, gelbėtojais, kariais. Pažinčių portaluose, jie pasislėpę po avatarais jaučiasi galingais alfa patinais…

 Stiprūs vyrai patys renkasi vienatvę tam, kad apsaugotų save nuo nekokybiškų santykių, manipuliacijų, o iš esmės tam, kad ir jie nenori likti nesuprasti.

Vienatvė ir vienišumas dažnai yra ne išorės nulemta problema, o vidinis stabdis, kurį spaudžiame iš baimės, o baimė būna labai įvairi…Ar tikras vyras gali sau leisti prisipažinti, kad bijo? Žinoma, kad ne, geriau likti ir būti vienišam, nei parodyti savo silpnumą. Tokiu būdu išorė apauga tankiu kailiu, sukietėja oda, išdygsta ragai ir kieti nagai, o viduje žmogus toks pat vienišas, silpnas ir nesuprastas…

Pasikalbėkime apie tai…

KLAUSIMAS

Susiduriu su skeptišku klausimu ,ką man gali duoti psichoterapija? Šis klausimas mane verčia ieškoti teoriškai ir praktiškai pagrįsto atsakymo. Nors pati tikiu psichoterapijos galia, bet tikėjimo gi nepakanka, tai nepatikrinama sritis. Tikėjimas – tai religija ar/ir filosofija.

Atsakymą, kuris tenkina mane pačią ir  tuos, kurie užduoda šį klausimą radau Sokrato tradicijoje. Perfrazuoju, pasiremdama jo žodžiais ir gaunu atsakymą, kad psichoterapija leidžia žmogui pažinti patį save. Leidžia išgirsti savo mintis, kurios įgarsintos kartais pačios save paneigia arba priešingai patvirtina savo teisingumą. Vertybės virtusios  žodžiu pačios save įkainoja, vienos nuvertėja, kitos pabrangsta.

Psichoterapija sudaro saugią erdvę pokyčiams. Prieš žengdami realų žingsnį gyvenime, galime jį surepetuoti terapijoje. Permąstytos ir išjaustos vertybės keičia mūsų požiūrį, įsitikinimus. Įvykus mąstymo pokyčiams kinta ir emocinis fonas. Emocijos paklūsta mūsų protui.

Įsisąmoninimas to, ką galvoji, ką jauti, keičia ir mūsų išorinį elgesį, o tai ir yra realaus gyvenimo pokyčiai.

  Sprendimai, nušvitimai, išgyvenimai psichoterapeuto kabinete, tai ne rinkinys patarimų, kuriuos gautumėte iš autoriteto, tai jūsų pačių įžvalgos, aksiomos, jūsų pačių autentiška gyvenimo filosofija.

 Dažnai tiesiog nerandame laiko savo gyvenimo kūrybai, valanda sau , tai dovana, kurią dovanojate sau.  Tik Jūs vienas ir žinote, kokios dovanos Jūs norite…