15 Rgs Emocinė pagalba buvimu
Dažnai klystame manydami, kad emocinė pagalba ar parama yra sunki užduotis ir ją teikti gali tik labai patyręs specialistas. Pažiūrėkime į emocinę pagalbą paprastu kasdieniu kampu. Kito asmens buvimas šalia yra stipri pagalba sergančiajam. Tokios pagalbos reikia sunkiai sergantiems, pacientams, kuriems reikalinga slauga, vaikams ar žmonėms, kurie patiria įtampą, nerimą, baimę kasdieniuose reikaluose.
Medikai puikiai žino terminą „postas“. Tai budėjimo vieta, kurioje visada yra žmogus, galintis ne tik padėti, bet tiesiog būti šalia. Kartu su kitu žmogumi galima įveikti daug sunkių emocinių krizių. Po traumų, krizių ar šiaip užplūdus sunkiems jausmams patartina nelikti vienam. Žmonių bendrystė, ne žodžiai, ne veiksmai, o buvimas šalia, ėjimas, palydėjimas yra pats paprasčiausias ir prieinamiausias emocinės pagalbos įrankis. Medicininio personalo palyda, artimo žmogaus lydėjimas, ligonio lankymas yra emocinė parama, kuri dažnai labai nuvertinama.
Palydėjimas ar lydėjimas – tai ne tik fizinis ėjimas kartu, tai ir dalijimasis jausmais, sunkios naštos panešėjimas. Žmogui reikia žmogaus – nebepamenu, kas taip pasakė, bet šioje frazėje yra labai daug tiesos. Tiek vaikus, tiek suaugusiuosius mokant emocinio intelekto, vertėtų pradėti nuo šio punkto. Kai esate dviese, neliekate vieni. Ypač kai kankina sunki vienatvė. Palydėjimo, tarsi paliudijimo, žmonėms reikia tiek linksmomis, šventinėmis progomis, tiek ir sunkiomis akimirkomis. Liudininko, palydovo buvimas tartum užtikrina situacijos saugumą, svarbą, ją įamžina. Lydime ir paliudijame didelius įvykius: gimimą, krikštą, mokslo metų pradžią, santuoką, diplomų įteikimus, mirtis, ligas, tyrimų atlikimą, operacijas, teisminius procesus. Liudyti – tai būti kartu, būti atidžiam, atviram, būti dėl kito, ne dėl savęs.
Žmonių elgesį tiriantys mokslininkai jau seniai pastebėjo, kad stebėtojas ar liudininkas visada keičia bet kokio eksperimento eigą. Būdamas vienas žmogus yra pažeidžiamesnis nei esantis kartu su kitu. Dialoge, kuriame teoriškai dalyvauja du žmonės, visada yra trečias, apie kurį kalbama, kuris turimas mintyje. Žmogus pats dėl savęs retai ką nuveikia svarbaus ar prasmingo, daug didesni darbai nuveikiami dėl kito ar kitų.
Baigiu sielos gydytojo Tėvo Stanislovo žodžiais:
„Be abejo, mes negalime laiko nei sustabdyti, nei sulėtinti. Tačiau spalvinti laiką galime, o gal privalome. Nudažome, nuspalviname savąsias dienas, deja, ir kitų.
Pasakei meilingą žodį – nuspalvinai brolio dieną, ji šviesi, giedra. Pažvelgei geru žvilgsniu į brolį – ir štai niūrioji dienos spalva ištirpo, išsisklaidė. Nuo pat ryto į savo dieną atnešei vilties, drąsos, džiaugsmo, ir ji prabėgo skaidri, šviesi, viltinga… Kūrėjas davė saulei galią spalvinti rytmetį, vidurdienį, vakarą. Mūsų sukurtos saulės spalvina mūsų artimųjų dienas ir naktis, o jų spinduliai pasiekia net ir slapčiausias sielos gelmes“.
Daiva Žukauskienė
Sertifikuota geštalto terapeutė, biblioterapeutė, lektorė ir trenerė