13 Sau Emocinis kontaktas, intymumas ir meilė psichoterapijoje
Žmogus nevalgęs gali išbūti iki keturiasdešimties dienų, negėręs – apie aštuonias paras. Kiek išgyventume, nepatyrę emocinio kontakto su kitu žmogumi?
Emocinio artumo ir bendrumo, intymumo, meilės poreikio niekada negalime patenkinti iki galo. Esame pasmerkti nuolat priartėti ir atsitraukti. Trumpos suartėjimo akimirkos yra patiriamos kaip konfluencija ir išgyvenamos kaip pilnatvės bei palaimos akimirkos. Net visiško susiliejimo mums visada maža. Esame kaip stebuklingi ąsočiai – kiek bepiltume į juos skysčio, jie visvien lieka pustuščiai. Vyras ir moteris (arba abu partneriai) visada yra poliariški – jie atstovauja dviem nutolusiems poliams, kurie traukia vienas kitą, nori vienas kitą papildyti, bet nuolat siekia išlikti savarankiški ir gyventi dėl savęs.
Kūdikystėje sekasi, nes patiriama besąlygiška tėvų meilė, kai mylima už tai, kad esi. Tokį jausmą vaikystėje išgyvenęs žmogus jaučiasi saugus, gerbiamas, jis drąsiai žvelgia į pasaulį, o paaugęs patiria daug mažiau nesklandumų, kai susipažįsta su kitais žmonėmis, kai užmezga emocinius ryšius, kai bendrauja intymiai, kai myli.
1935 m. R. A. Spitzas ir K. M. Wolfas atliko tyrimą dviejuose JAV kūdikių namuose. Dvi tokio pat dydžio vaikų grupės buvo vienodai maitinamos ir prižiūrimos. Grupė „A“ buvo prižiūrima darbuotojų, kurie rūpinosi septyniais kūdikiais, su kuriais darbuotojai bendraudavo mažai, didžiąją dienos dalį kūdikiai buvo vieni. Grupę „B“ maitino ir prižiūrėjo vaikų motinos. Rezultatas sukrečiantis – per dvejus metus mirė 37 procentai kūdikių, kuriems trūko bendravimo su žmonėmis, o kitoje grupėje mirė tik vienas vaikas.
Tyrimas tęsėsi toliau: vaikų, kurie buvo prižiūrimi individualiai, kol jiems sukako ketveri metai, IQ pakilo 32 balais, o tų, kurie buvo globoti bendrai – sumažėjo 21 balu. Vėliau paaiškėjo, kad vaikystėje pilnavertį emocinį kontaktą patyrę vaikai užaugo pilnaverčiais visuomenės nariais, o kitų gyvenimas sunkiai klostėsi visose sferose.
Rytų patarlė skelbia, kad ilga kelionė prasideda nuo pirmo žingsnio.
Kelionė į emocinį artimumą, kontaktą, intymumą ir meilę prasideda šeimoje. Ne paslaptis, kad vaikai mokosi iš pavyzdžio. Mokytis iš pavyzdžio padeda empatijos jausmas. Intymumas prasideda nuo savęs paties priėmimo, nuo pripažinimo, kad esu moteris arba vyras ir nuo to, kad tokiu būdamas galiu turėti ir priešingų savybių bei empatiškai jausti, ką patiria kitas.
Išsiaiškinkime, ką reiškia intymumas.
Intymumas – (plg. intymus) – didelio artimumo, asmeniškumo ryšys, visiško saugumo, abipusio pasitikėjimo ir atvirumo, dvasinio ar fizinio susiliejimo su kitu žmogumi jausmas.
Susiliejimo arba konfluencijos atveju individo ir aplinkos kontaktas tampa neįmanomas, nes tarp jų išsitrina ribos. Ši būsena ilgai trukti negali, nes kiekvienas individas siekia išlikti savimi. Geštalto malda postuluoja: Aš esu Aš, o Tu esi Tu. Tai normali ir sveika dviejų žmonių sąveikos būsena, o intymumas yra tas nuostabus jausmas, kurį patiriame susitikę.
Pasak F. Perlzo, konfluentiškas individas nežino, kas yra jis pats, o kas yra kiti žmonės.
Santykis ir kontaktas visada yra daugiau nei vieno žmogaus patiriamas jausmas. Kūdikystėje mama visiškai susilieja su savo vaiku, jam augant, ji pamažu saugiai ima tolti nuo jo, priartėdama intymiomis akimirkomis, taip formuodama saugų emocinį prieraišumą. Priartėjimas ir nutolimas vaikui tampa normaliu elgesiu tiek su juo, tiek ir su kitais žmonėmis. Šeima kaip organizmas visada yra poliariškumo procese, gyvuoja priartėjimo ir nutolimo ciklais. Suaugusieji intymumą ir susiliejimą su kitais patiria kaip stiprų bendrumo jausmą, susitapatindami su grupe, judėjimu ar mylėdami.
Sveikas susiliejimas yra laikina būsena, žmogus visiškai nepraranda savo tapatumo, tik laikinai išsitrina ribos tarp Aš ir ne Aš. Nuo tėvų neatsiskyręs vaikas negeba užmegzti sveiko emocinio kontakto su kitu, negeba intymiai suartėti ir mylėti, nes jis nežino, kas jis yra, jis neturi asmeninės intymumo patirties.
Raidos psichologas M. Hoffmanas pastebėjo, kad kūdikiai pirmaisiais gyvenimo metais yra globaliai emociškai empatiški – jie atsisuka pažiūrėti į kitą vaiką, kuris verkia, ir pravirksta kartu. Vaikas dar nesugeba atskirti savęs nuo kito, savęs nuo pasaulio. Įžengę į antruosius gyvenimo metus kūdikiai pradeda suvokti save kaip kitą ir išgyvena empatinio pasimetimo būseną, kai kito skausmą ir verksmą bando „sutvarkyti“, bet nežino kaip.
Šešeri metai yra ta amžiaus riba, kai vaikams prasideda pažintinės empatijos etapas, gebėjimas situaciją matyti kito akimis. Tam, kad susiformuotų šis įgūdis, vaikas privalo matyti kasdienius žmonių emocinio kontakto pavyzdžius. Kartais suaugęs žmogus taip ir lieka kažkurioje vaikiškos empatijos stadijoje.
„Kuo sudėtingesni buvo mūsų santykiai vaikystėje, tuo labiau esame linkę baimintis intymumo“, – sako kanadiečių psichoterapeutas Yves Dalpe. Jis sukūrė savo baimės mylėti teoriją, apimančią įvairias baimės rūšis:
– baimė būti kito žmogaus kontroliuojamam;
– baimė išgyventi gėdą;
– baimė būti atstumtam ir paliktam;
– baimė būti nemylimam ir skriaudžiamam.
Taip jis paaiškina daugumą abejonių dėl meilės, santuokos frustracijų, vienatvės, emocinio šaltumo atvejų. Tačiau, bendrai paėmus, tai yra baimė suartėti su kitu, baimė patirti intymų santykį.
Mūsų santykių kokybė (myliu-nemyliu, draugauju-nedraugauju) tiesiogiai lemia mūsų kūno ir emocinę sveikatą. Palaikydami santykius privalome mokėti ne tik imti, bet ir duoti. Remdamiesi tėvų pavyzdiu ir empatija žmonės to išmoksta arba ne.
Per psichoterapijos seansus su intymumu susiduriame tiesiogiai. Dažnai artimam emociniam kontaktui užsimegzti trukdo ne tik kliento, bet ir terapeuto drovumas. Terapeutui reikia išdrįsti įžengti į intymią kliento erdvę ir užduoti jam klausimus, reikia emociškai būti šalia jo, būti atviru ir nuoširdžiu. Kad užsimegztų emociškai atviras ir stiprus ryšys, terapeutas turi būti emociškai brandi ir tvirta asmenybė, turinti asmeninės intymių santykių su kitu žmogumi patirties. Intymūs santykiai tik iš dalies yra kūniški ir seksualiniai, dažniausiai jie reiškia atvirumą ir artimą emocinį ryšį.
Palengva judame prie sąvokos „meilė“.
Meilė – psichologinė, dvasinė būsena; tarpasmeninis jausmas, kuris reiškiasi tam tikrose situacijose kylančiomis ir kintančiomis susižavėjimo, džiaugsmo, baimės, nerimo, pavydo emocijomis. Tai tarpusavio santykius ir savęs suvokimą lemianti ir apibrėžianti sąvoka.
Fiziologiškai seksualinei meilei žmogus subręsta paauglystėje arba ankstyvoje jaunystėje. Tačiau jeigu individą kamuoja sunkūs asmenybės sutrikimai, brandai pasiekti prireikia daugiau laiko. Nemažai lemia šeimoje matytas meilės pavyzdys ir gyvenimiška patirtis. Brandžiai emocinei meilei ne visi subręsta.
Negaliu remtis Z. Froidu, nes jis „pasiplovė“ nuo šios temos. Jis sakė, kad nenori rašyti apie meilę, kol ši jam kels problemų, panašu, jog Froidas tų problemų ir neišsprendė.
„Meilė yra ryšys tarp žmonių, o įsimylėjimas yra vieno žmogaus psichikos sutrikimas“, – teigia psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis.
Meilė yra dviejų žmonių ryšys, kurį galima skirstyti į keturis lygmenis: biologinį, emocinį, psichologinį ir filosofinį (suskirtyta pagal E. Laurinaitį).
Biologinis lygmuo. Mūsų gyvenimo tempas, ritmas skiriasi – vieni yra pelėdos, kiti – vieversiai; mūsų kūno kvapas, seksualinis potraukis, libido dydis yra biologiniai rodikliai, kaip ir amžius, rasė.
Emocinis lygmuo. Emocijos – bazinis įvertinimas, ar akimirka, kurią išgyvenu, yra saugi ar nesaugi. Tik esant saugiam santykiui, gali gimti sveikas meilės jausmas.
Psichologinis lygmuo. Jausmai nuo emocijų skiriasi tuo, kad emocijos yra paprastos ir primityvios – saugu, nesaugu ir t. t., o jausmai būna labai įvairūs, sudėtingi, priklausantys nuo įvairių niuansų. Jausmai lemia, kaip mes vertiname pasaulį, žmones, santykius, kaip sugyvename vienas su kitu, mokame ar nemokame vienas kitą išklausyti, įsijausti ir atliepti kitam.
Psichologiniame lygmenyje yra labai daug dalykų, kuriuos atsinešame iš vaikystės, iš buvusios šeimos, kurioje užaugome. Ir tie dalykai dažnai būna nesąmoningi, automatiškai kartojami, įsitikinus, kad tai teisinga, nes taip gyvenome visą gyvenimą, tokį pavyzdį matėme šeimoje. Dažnai kyla klausimas: „Kodėl dėl tavęs turėčiau keisti visą savo gyvenimą?“ Bet šeima yra ne „aš“ ir „tu“ su atskiromis patirtimis, o tai yra santykis, ryšys, kurį nuolat turime kurti, priartėdami ir atsitraukdami vienas nuo kito. Mus sieja ne panašumai, o skirtumai.
Filosofinis lygmuo. Iškyla gyvenimo prasmės klausimas. Vienas kitą mylintys žmonės turi žiūrėti viena kryptimi, o ne vienas į kitą. Šeimos užduotis – pagimdyti ir užauginti vaikus, truputį laimingesnius nei mes patys. Tik taip žmogus įprasmina save.
Meilė yra vienas pagrindinių žmogaus poreikių, kurį mes išmokstame tenkinti jau vaikystėje. Antropologė, sociologė H. Fisher sako: „Mes gimstame, tam, kad mylėtumėme. Aš pradėjau tikėti, jog romantinė meilė yra pirminė motyvacijos sistema smegenyse, ji yra fundamentalus žmonių poravimosi instinktas.“ Romantinė meilė stipriai susijusi su dviem poravimosi instinktais: malonumu (seksualinio pasitenkinimo siekimas) ir prisirišimu (saugumas ir sąjunga su ilgalaikiu partneriu).
Trys meilės komponentai – aistra, intymumas ir įsipareigojimas.
Intymumas išgyvenamas ne tik patiriant fizinį, bet ir emocinį dviejų žmonių ryšį.
E. Fromas teigia, kad meilės, kaip ir bet kokio kito meno, reikia mokytis:
- Mokytis disciplinos. Meilėje, kaip ir mene, reikalinga disciplina. Todėl bendraujant būtina išmokti drausmės, t. y. stengtis dėl santykių ne tada, kai norisi, o nuolat, kiekvieną dieną.
- Išmokti sutelkti dėmesį. „Mokėti susikaupti – tai mokėti likti vienam su savimi, ir šis gebėjimas yra būtina sąlyga mokantis mylėti.“ Gebėjimas būti dėmesingu sau padeda mokytis ir susikaupti. Susikaupimą lavina ir mokėjimas klausytis kito, mokėjimas gyventi dabartimi, čia ir dabar.
- Kantrybės ugdymas. Mokantis meno, greitų rezultatų gali nepavykti pasiekti. Tam reikia laiko, neskubėti, kantriai mokytis mylėti.
- Noras mokytis, motyvacija siekti mylėti kitą. Pagrindinė meilės sąlyga – savo narcisizmo įveikimas.
Psichoterapija yra puiki galimybė mokytis emocinio santykio, intymumo ir meilės, jei jos vaikystėje, kaip pavyzdžio, žmogus neišmoko iš tėvų, iš šeimos. Terapeutas visų pirma turi susigaudyti sąvokose ir suvokti, kuo skiriasi intymumas, įsimylėjimas ir meilė. Būtų idealu, jei jis šias būsenas būtų patyręs asmeniškai, kad pasitelkęs empatiją galėtų atpažinti jas kitame žmoguje. Atėjimas į terapinę sesiją ir išėjimas iš jos yra du emocinio santykio poliai, ugdantys individo tapatybės, autonomijos ir saugaus ryšio elementus. Norint užmegzti bet kokį emocinį santykį, abipusį ryšį, reikia daug energijos, todėl dažnai jaudinamasi, nerimaujama, patiriamas sumišimas ar gėda. Kadangi nenorima to patirti, dažnai vengiama ir emocinio ryšio kūrimo, pasirenkama vienatvė, atsisakoma intymumo ir meilės jausmų išgyvenimo. Užmegzti intymius santykius, mylėti – tai leisti priartėti prie savęs labai arti, o kartais ir prarasti savo ribas.
Terapija yra galimybė tyrinėti, patirti emocinį ryšį, išmokti jį išsaugoti.
Tikras terapeuto ir kliento santykių intymumas ištinka buberiško susitikimo akimirką, kai patiriamas Aš-Tu santykis. Kai jų dialogas pasiekia aukščiausią kokybinį lygmenį, didysis susitikimo intymumas tampa susiliejimu, kai trumpam jie virsta vieniu, kai vienu metu išgyvenama akimirka „aha“. Tai yra ne dviejų kūnų susitikimas, o dviejų sielų susidūrimas su didžiausia įmanoma energija, kuri lyg žaibas perskrodžia juos, kai jie trumpam tampa „mes“, o tai yra daugiau nei dviejų suma. Kontakto cikle tai įvyksta visiško kontaktavimo fazėje.
Susitikti gali tik dvi brandžios asmenybės, ir šis susitikimas yra terapinis, gydantis ir keičiantis žmogų.
Daiva Žukauskienė, geštalto terapeutė.