08 Kov Graikų dievai ir geštalto terapija
Kairos ir Chronas – du graikų laiko dievai.
Chronas – tai judantis laikas, kuris yra dabar ir bus po metų, tai linijinis laikas. Jis prasideda ir tęsiasi. Tai chronologinis laikas, ateinatis per dabartį ir tampantis praeitimi, prasidedantis dabartyje ir besibaigiantis ateityje. Jis apibūdina laiko kiekybę ir eigą.
Kairos kalba apie laiko kokybę apie akimirką, apie buvimą čia ir dabar. Tai ypatingos akimirkos laikas, tai dabarties laikas.
Chrono klausimas – kiek dabar laiko?
Kairos klausimas – kaip tu praleidai laiką? Ką patyrei? Ką išgyvenai? Kaip jautiesi? Ne ką darei, o ką išgyvenai?
Geštalto terapijoje taip pat viskam yra savas laikas. Laikas prieškontakčiui, susipažinimui, laikas pilnam išgyvenimui, kontaktui, metas atsisveikinimui. Laiką galime išgyventi skaičiuojant, leidžiant, bet laiką galima išgyventi ir būnant, stabdant, suvokiant kiekvieną metų laiką, paskirtį ir jo neskubinant. Dažnai norisi peršokti prieškontaktį ir skubėti link kontakto, gydymo, tikros terapijos, pagalbos kitam, bet taip gyvenama chronologiškai. Psichoterapija yra Kairos laikas, fiksuojantis insaitus, vertinantis buvimo kokybę. Kairos skatina gyventi su įjungtomis juslėmis, sąmoningai, santykyje su kitu.
Skubėjimas, bandymas sutrumpinti prieškontaktį, veda link santykio su kitu ne užmezgimo, o nutraukimo. Prieškontakčio užduotis yra išsiaiškinti poreikio figūrą, jei prieškontaktyje buvo pakankamai energijos ir laiko – tai pilnam kontaktui taip pat pakaks energijos. Jei prieškontaktis pragyventas surogatiškai, kontakto ciklas stokos energijos, jis slinks lėtai kaip senkanti baterija. Prieškontaktis skirtas energijos sukaupimui, kurio prireiks, kad vyktų santykis, procesas. Kaip ryto užduotis užkoduoti dienos kokybę, energiją, taip ir prieškontakčio tikslas, sukurti sąlygas pilnam kontaktui.
Gerai psichoterapijai kiša koją skuba ir lūkesčiai, bėgama nuo pasiruošimo link veiksmo, kepami blynai ant šaltos keptuvės.
Čia vėl grįžtu į Graikiją, pas dievus. Chronos buvo piktas dievas, ryjantis savo vaikus, o Kairos mylintis dievas. Priešingai Chronui, jis buvo sėkmingos akimirkos dievas, akimirkos, kupinos prasmės, turinio. Ši akimirka ištinka netikėtai, kartais ja sunku pasinaudoti. Kairos atkreipia žmogaus dėmesį į tinkamą laiką, tinkamai veiklai, ne skubai, bėgimui, o kokybiškam buvimui. Tinkamą laiką, veiksmui, kuris atneša sėkmę. Kairos vaizduojamas su svarstyklėmis rankose ir iš plaukų surišta uodega, už kurios tik ir galima jį pagauti.
Kairos terminą psichoterapijoje pirmas panaudojo Danielis Sternas, psichoanalitikas. Kairos – tai ypatingas laikas tarp terapeuto ir kliento, tai įvykis, jis nenuspėjamas, auginantis energiją. Kliento poreikis susitinka su terapeuto rizika, su baime ir noru pasitraukti ir pabėgti nuo asmeninių gynybos mechanizmų. Kairos – tai sėkmingos sesijos laikas, kurios laikas nei stabdomas, nei skubinamas, kai pasitikima procesu.
Prieškontaktis – tai romantinis vakaras, prieš sueities naktį, kur viena pusė skubina, o kita mėgaujasi. Kairos galėtume priskirti moterišką prigimtį, kai norima pasimėgauti akimirka, sukurti pažintį, ryšį, o Chronas – tai vyras, kurio noras greičiau gauti, greičiau pasiekti. Kairos – apie procesą, Chronas – apie rezultatą.
Kai skiriame pakankamai laiko prieškontakčiui, kai tyrinėjame kliento istoriją, skiriame laiko tarpusavio ryšio užmezgimui, kai esame atidūs smulkmenoms – tai meldžiamės Kairos dievui, kad mus ištiktų sėkmės akimirka, įvyktų susitikimas, pokytis, galimybė išgyventi kartu susitikimo laiką.
Laikas – subjektyvi dimensija, jis gali būti astronominis ir gali būti vidinis subjektyvus. Ir jie labai skiriasi vienas nuo kito. Kai kažką veikiame su užsidegimu ir įsitraukę – laikas pralekia akimirksniu, žmogus prisipildo energijos. Laiko turinys taip pat keičia laiką, pastebėtos smulkmenos didina subjektyvų laiką.