04 Bal Karas su savimi
Kas trys sekundės kas nors bando nusižudyti, apytikriai kas minutę mes netenkame vieno žmogaus. Daugiau žmonių pralaimi savo asmeniniuose karuose, nei tikruose kariniuose konfliktuose. Nėra tokio žodžio ir jausmo, kuris apibūdintų vaiko netekusių tėvų išgyvenimus. Šie jausmai visiškai priešingi tai abejingumo būsenai, kuri neleidžia tiems patiems tėvams pamatyti pavojingų savižudybės ženklų. Dažnai suaugusieji neįvertina vaiko savižudybės realumo, praleidžia pro ausis replikas apie vaiko ketinimus, nuvertina vaiko problemas, pasišypso ar net pasijuokia iš vaiko jausmų. Suaugusiems sunku patikėti, kad vaikas gali taip stipriai kentėti, kad renkasi mirtį kaip išlaisvintoją.
Vaikai iki penkerių metų nusižudo retai, penkerių – dešimties metų vaikai sudaro 2,5 procentų visų vaikų iki aštuoniolikos metų, kurie bandė žudytis arba nusižudė.
Pagrindinės priežastys lemiančios vaiko savižudybę yra protestas prieš smurtą, psichologinės traumos, patyčios ir konfliktai šeimoje. Vaikai dažniau nei suaugusieji grasina nusižudyti, taip bandydami atkreipti kitų dėmesį, sulaukti pagalbos. Paauglystė karščiausia karo su savimi zona, apie 29-60 procentų paauglių yra kada nors pagalvoję apie savižudybę, 7,5-9 procentai turėjo realių ketinimų tai atlikti, maždaug tiek pat turėjo suicidinių bandymų. Paauglių savižudybių skaičius labai netikslus, nes daugelis mirčių priskiriamos nelaimingiems atsitikimams. Paaugliai berniukai žudosi dažniau nei mergaitės. Statistiniai duomenys teigia, kad mergaitės daug dažniau serga depresijomis, bet jos aktyviau ieško ir gauna pagalbą. Berniukai dažniau elgiasi agresyviau ir impulsyviau už mergaites.
Sunku išsiaiškinti savižudybių tikras priežastis, nes patikimiausi liudytojai jau mirę. Prancūzų filosofas Albertas Kamiu, „Sizifo mite“ iškelia mintį, kad vienintelė tikra filosofinė problema yra savižudybė. Klausimą „būti ar nebūti?“ kėlė Šekspyras, paskui jį kiekviena paauglių karta jį kartoja kaip mantrą. Kalbėti šia tema su paaugliais labai sudėtinga, nes jų gyvenimiška patirtis labai trumpa, o noras remtis romantizmo herojais didelis.
JAV suicidologas E. S. Šneidmanas daro išvadą, kad savižudybių priežastis yra psichologinis skausmas, sielvartas ir dvasinė kančia. Svarbu nepraleisti pro ausis būdingų pasisakymų: „daugiau nebegaliu“, „nebeturiu jėgų, vilties“, „aš pasiduodu“, „viskas beviltiška, nieko negaliu padaryti“. Kuo dažniau žmogui kyla panašios mintys, tuo didesnė tikimybė, kad jis nusižudys. Vidinės kančios apimtas žmogus praranda gebėjimą realiai būti dabartyje, jis projektuoja save į ateitį, kurioje viskas bus baigta, taip kuriama iliuzinė projekcija, kad nusižudžius bus viskas kitaip. Viltis nepatirti daugiau skausmo, kančios taip ir lieka nepasiekta, nes ištikus mirčiai nebelieka žmogaus, kuris pasidžiaugtų palengvėjimu. Psichologinis skausmas sunaikina galimybes suvokti sitauciją realistiškai, imtis adekvačių sprendimų. Savižudybės akimirką reiktų vertinti kaip visiškos beprotybės žingsnį, nes loginis mąstymas yra išnykęs, žmogus tiki išsivadavimo iš kančios iliuzija. Daryti loginius sprendimus tampa nbeįmanoma, todėl pasirenkamas paralogiškas kelias. Retai, kada žmogus nori tiesiog išnykti ir negyventi, jo tikrasis poreikis yra nekęsti skausmų ir sustabdyti kančią. Po nenoru gyventi slypi užkoduoti poreikiai būti suprastiems, priimtiems, užjaustiems. Būti ar nebūti klausimas reikalauja labai daug pastangų, todėl padarius sprendimą žmogui labai palengvėja, lyg našta nukrenta nuo pečių. Palengvėjimo jausmas dar labiau užsitvirtina, kad sprendimas padarytas tinkamai, todėl būtent šiuo momentu pagalbos nesulaukęs žmogus nusižudo.
Paaugliams būdingos spontaniškos savižudybės, kai afekto būsenoje staiga kilusi mintis čia ir dabar įgyvendinama, nebandant ieškoti kitų išeičių. Spontaniškos savižudybės nutinka, kai paaugliai staiga netenka savo artimųjų, namų, mylimųjų, jei juos kankina kaltės jausmas. Daugelis bandymų imituoti savižudybę būna nesėkmingi, nes paaugliai neįvertina gyvybės trapumo ir nenumato rizikingo poelgio padarinių.
Šeima paaugliams yra labai stiprus ramstis, kurio jie dažnai nevertina, kai santykiai šeimoje vystosi sėkmingai, teigiamai. Savižudybės riziką didinantys šeimos veiksniai:
-
- šeimos narių piknaudžiavimas alkoholiu, narkotinėmis medžiagomis, kitos priklausomybės;
- šeimos narių psichopatologija, ryškūs emociniai ir kiti psichikos sutrikimai;
- asocialus vieno ar visų šeimos narių elgesys;
- emocinis, fizinis smurtas šeimoje, prievarta, nulatinė įtampa;
- silpnas emocinis / fizinis vaiko ryšys su šeima;
- agreyvus elgesys šeimoje, blogas šeimos mikroklimatas;
- skyrybos, vieno iš tėvų mirtis;
- emigracija ar dažni vietos, namų, mokyklos pakeitimai;
- šeimos istorijoje buvusios savižudybės;
- aukšti šeimos narių lūkesčiai vaiko atžvilgiu;
- vaiko nepriežiūra, emocinis aklumas;
- šeimos nelankstumas krizių situacijose;
- hiperkontrolė, valdžia vaiko atžvilgiu;
- netikra šeima, įvaikinimo fakto sužinojimas;
- bendravimo, dėmesio ir laiko stoka, „pamirštas vaikas“.
Akivaizdžios priežastys leidžia suprasti savižudybės priežastis, daug sunkiau suvokti savižudybės priežastis, kai vaiko, paauglio šeima yra darni, teisinga, neturinti akivaizdžių problemų. Gerų šeimų vaikai savižudybę renkasi kaip bausmę sau, kad negeba būti gerais, sėkmingais, savarankiškai spręsti savo problemų. Vertimas vaiko būti savarankišku ir suaugusiu, neįvertinant jo pasiruošimo tam, gali būti dar viena priežastimi, kodėl karas prieš save nusineša dar vieną gyvybę.