10 Bir Liga ir rašymas bei skaitymas
Kiekvienas į savo ligą reaguojame skirtingai, kiekvienam savi skausmai yra didžiausi ir nelaimės baisiausios. Liga yra labai intymus kiekvieno reikalas. Vieniems liga yra Dievo bausmė, kitiems ji – prakeiksmas, treti geba ligą užsitarnauti. Liga gali būti jų pačių dalimi, bet gali būti ir kažkas, ką jie jaučia kaip svetima, primesta, įgyta iš šalies. Kaip žmogus priima savo ligą, kaip su ja gyvena, kuo tiki ir kaip su tuo tvarkosi lemia sergančiojo savijautą. Žmonės, kurie savo ligą laiko sava daug lengviau išgyvena ligos paūmėjimus, simptomų paaštrėjimą. Tie, kurie į ligą žiūri priešiškai, dažnai ją slepia nuo kitų ir savęs. Jie gėdijasi savo ligos, tuo pačiu daug sunkiau priima pagalbą ir gydymą, dažniau užsidaro savyje, vengia bet kokių pokalbių ar priminimų apie ligą. Užsidarymas savyje ir savo ligos nusavinimas tampa žmogaus saviizoliacijos priežastimi. Toks žmogus panyra į save, į savo skausmus tyliai graužia save, gaili savęs, bet daug dažniau kaltina ir save, ir ligą dėl visų nelaimių jo gyvenime. Laikydami save nelaimingais ir kaltais dėl ligos jie užsidaro nuo artimųjų, lyg raupsuotieji, kad neužkrėstų kitų. Ligą priimdami kaip asmeninę kančią, jie pasitraukia iš realaus gyvenimo, išeina į tyrus, kur pasiryžę kentėti ir liūdėti vieni. Reakciją į ligą lemia žmogaus pasaulėžiūra, mąstysena. Optimistamas lengviau susitvarkyti su užplūdusiomis neigiamomis emocijomis, nes jie iki ligos buvo įgudę viską matyti šviesiomis spalvomis. Žmonės, turintys gilų tikėjimą Dievu, ligas priima taikiai, ramiai, susitaikydami ir priimdami ligą kaip jiems duotą. Kadangi į ligą reaguojame skirtingai, sunku duoti universalių patarimų kaip gyventi su ja, kaip išlikti savimi ir būti su kitais. Daug prigalvota įvairiausių technikų, bet aš siūlau išbandyti rašymo sau praktiką. Šis būdas padeda atsikratyti neigiamų emocijų, išlieti susikaupusius jausmus ir įtampas, išrašyti slapčiausias savo baimes, pasidalinti sava gėda su savimi ir popieriumi. Nuoširdžios tiesos sau rašymas, lyg maža išpažintis sau pačiam apvalo psichiką nuo toksiškų minčių ir pykčio. Jums nereikia būti rašytoju, nes skaitytojas būsite tik jūs pats, todėl šalin susikaustymą ir kritiką sau. Ranka susieta su mūsų smegenimis, todėl rašymas ranka yra labai veiksmingas būdas išlieti savo mintis ant popieriaus. Galvojimas, savo minčių sukimas ratu neduoda palengvėjimo, tokį palengvėjimą suteikia dienoraščio rašymas.
Biblioterapija yra sekanti praktika, kurią siūlau sergantiesiems. Nuo rašto pradžios pasaulyje prirašyta begalė tekstų ir daugelis jų rašyti tam, kad žmogus, kuriam sunku, kuris serga gautų palaikymą ir pagalbą per atverstą knygą ir parašytą žodį. Rašytojai rašo tam, kad atsirastų skaitytojas, kuriam taip kaip ir jam suskambės jo parašytos mintys. Skaitymas naikina vienišumo jausmą, skaitymas padeda pajausti bendrystę su kitais. Jei yra galimybė bendrystę reikėtų rinktis gyvą, išdrįsti į savo gyvenimą, į savo ligos istoriją įsileisti kitą žmogų, kuris gebėtų išklausyti, būti kartu, bet nepatarinėti ir ne guosti. Paguodos reikia mažiausiai, labiausiai reikia supratimo ir priėmimo.
Jei tektų nešti sergančiam žmogui knygą dovanų, tokia knyga būtų Axel Munthe „Knyga apie San Mikelę“, gal paimčiau dar vieną Christophe Andre „Vidinis gyvenimas“, bet norėčiau, kad didžiausia dovana jam būtų žmogiškas susitikimas.