10 Kov Naujoko būsena
Gyvenimas kiekvieną dieną pateikia naujų situacijų, iššūkių, kažką tenka pradėti ar patirti pirmą kartą. Žmogus į pokyčius visada reaguoja kaip į stresą. Stresą sukelia ir malonūs, ir nemalonūs pirmieji kartai. Pastarieji lemia neigiamų jausmų kilimą. Su malonių pirmųjų kartų sukeltu stresu susidorojame daug lengviau, nes laukiant patirtą stresą atperka malonios pasekmės. Neigiami pirmojo karto įspūdžiai giliai įsirėžia į atmintį, kartais fizinio kūno atmintyje jie užsilieka visą gyvenimą. Didelio intensyvumo neigiamas stresas gali lemti ir trauminę patirtį – tada imama vengti to veiksmo, įspūdžio ar patirties pakartojimo.
Per pastaruosius kelerius metus išgyvenome ne vieną neigiamų patirčių kupiną pirmąjį kartą: pandemija, karas ir t. t. Net tada, kai pirmojo karto patirtys susijusios ne tiesiogiai su mumis pačiais, mes vis tiek tai patiriame būdami įvykių fone – jos mus veikia.
Pirmieji kartai, kai išgyvenami neigiami jausmai, žmogaus gyvenime sukelia daug nerimo dėl nežinomybės, nerimavimo dėl sveikatos, išlikimo, mirties. Ši problematika peržengia kasdienių buitinių rūpesčių ribas, ji apima gilesnius asmenybės sluoksnius – kalbame apie egzistencinius klausimus, pasirinkimus ir išgyvenimus. Kasdienę problemą galima išspręsti pasitelkus savo ar kitų patirtį, egzistencines problemas bando spręsti visa žmonija visą sąmoningą savo egzistavimo laiką. Egzistenciniai klausimai ir bandymai į juos atsakyti beveik visada susiję su dvasingumo klausimais. Dvasingumas yra ne tik poreikis, bet ir gebėjimas, kurį galime lavinti. Dvasingi žmonės daug lengviau ištveria egzistencinių problemų sukeltą stresą, greičiau randa išeitį ar prisitaiko prie pakitusių gyvenimo sąlygų. Kinta žmogaus pasaulėžiūra ir pasaulėjauta.
Dvasingumas, kuris išgyvenamas kaip harmonijos, vidinio pakylėtumo, paguodos jausmas, ir kryptingumas naujos problemos akivaizdoje tampa ištekliumi. Žmogus dvasingumą ima pastebėti tada, kai išsilaisvina iš asmeninių poreikių rėmų ir pastebi tai, kas viršija jo asmeninius poreikius, o tai nutinka būtent netikėtų ir naujų globalių įvykių fone. Dvasingumo išgyvenimas gali prasidėti nuo priklausymo socialinei bendruomenei, žmonijai jausmo ar net nuo žavėjimosi gamta. Šie išgyvenimai gali būti visai nesusiję su religiniais potyriais, su tikėjimu esant vieną ar kitą dievą. Dvasingumas visai nesusijęs ir su ezoterika, nes šio „mokslo“ atstovai „žinias“ perteikia tik išrinktiesiems. Dvasingumas galimas visiems, nebūtinai siekiant patirti kokių nors stebuklų ar išgijimų – dvasingumas praturtina žmogaus egzistenciją, padeda humaniškai tvarkytis su iškilusiais naujais iššūkiais.
Gebėjimas išgyventi krizes, ištverti sunkumus dažnai yra už logikos ribų – reikia visai kitokių vidinių išteklių.
Plačiąja prasme dvasingumas yra meilė: meilė sau, meilė kitam, meilė gyvenimui, išminčiai. Manymas, kad egzistuoja kažkas daugiau nei asmeninis gyvenimas, žmogų sustiprina ir pakelia virš kasdienių rūpesčių, jam suteikia prasmės, vilties įveikti tai, kas nauja bei nepažinu, ir išlikti tame.
Kiekvienas savaip ieškome dvasingumo, jį suprantame ar jo siekiame. Visus dvasingus žmones vienija bendras bruožas – jie yra ne vien dėl savęs, jie gyvena dėl kitų, jie rūpinasi ne tik savo gerove, jiems rūpi žmonijos ateitis. Kiekvienas turime rasti savo dvasingumo laiptelį, kuris leistų palypėti truputėlį virš kasdienybės ir iš aukščiau pažvelgti į save, į kitus ir į naują problemą.
Daiva Žukauskienė, sertifikuota geštalto terapeutė