„Neparašyta knyga“ – priešistorė kitu kampu

„Neparašyta knyga“ – priešistorė kitu kampu

Pavadinime „Neparašyta knyga“ slypi užuomina apie nebaigtą rašymą. Tai yra užuomina apie knygą be pabaigos. Iš pradžių tai tebuvo laisvi fragmentiniai rašinėjimai savo malonumui. Nė nekilo minčių visus gabaliukus paversti vientisu kūriniu. Laikui bėgant, prie projekto prisijungė Olga, kuriai mano rašinėjimai patiko, todėl ji drąsiai sutiko dalyvauti avantiūroje kartu.

Buvau vienintelis vaikas šeimoje, todėl individualus darbas man priimtiniausias. Kūrybinį darbą dirbti dviese – iššūkis, į kurį nėriau savo noru. Draugystę suvokiu kaip darbą, kaip pastangą. Rašyti nuoširdžiai stengiausi net trejus metus. Prisijungus Olgai, bendrai rašėme dar vienerius metus, todėl galima sakyti, kad knygą kūrėme apie ketverius metus. Kadangi nepasižymėjome darbų pradžios datos, tiksliau įvardinti knygos sukūrimo laiko negalime.

Šiai knygai be galo esu dėkinga už ilgą saviterapinį procesą, už kantrybę, už priėmimą ir pasitikėjimą tiek savimi, tiek ir kitu žmogumi.

Stebina tai, kad mūsų rašymo / rašinėjimo stiliai labai panašūs. Nepatikėsite, bet mes nė karto nesusipykome ir net nesusibarėme. Gyvai matėmės retai, bet knygos rašymo procese abi dalyvavome labai aktyviai, papildydamos viena kitą. Džiaugiuosi ir dėkoju intuicijai, kuri padėjo pasirinkti bendraautorę. Tik gan intuityviai pasidalinusios knygos skyrius ir pastraipas, galėjome „gydyti“ Ievą-Saliutę ir istoriją palydėti iki tariamos pabaigos. Sakau tariamos, nes visada yra galimybė ir tikimybė pratęsti istoriją, kuri jau turėtų vadintis „Parašyta knyga“.

Manęs dažnai klausia: apie ką ši knyga? Ji yra apie moters pasaulį, apie jos gyvenimą, mintis, jausmus ir sutiktus žmones. Man artimi žmonės skaitydami šią knygą pamato mane, atpažįsta istorinius atspindžius, vienų ar kitų veikėjų paveikslus priskiria tikriems žmonėms, kraipo galvas, kai susiduria su fantazijų pasauliu, ir niekaip negali suprasti, kad rašymas yra transformuotas tikrasis gyvenimas. Rašytojas negali sukurti to, ko nėra pats pamatęs, patyręs ar kitaip suvokęs. Mano ir Olgos mintys bei samprotavimai yra taip susipynę, kad sunkiai atskiriame, kuri kurią dalį rašėme. Toks susipainiojimas tik patvirtina, kad moterys yra panašios, kad jos autentiškai gyvena neunikalų gyvenimą, jų, kaip ir mūsų, gyvenimai – tai pabertos dėlionės dalys, iš kurių kiekviena kuria savo pasaulį. Dalys tos pačios, bet koliažas išeina vis kitoks. Susipynusios ir vidinės knygos moterys, bandančios atskirti, kas yra kas ir kuri yra kuri. Knyga nepagražinta, neišpudruota, ji nuoga, ji nuoga ne tik viršelio atvirumu, bet ir turiniu. Norint apnuoginti sielą, reikia drąsos. Šiandien mes jaučiamės daug drąsiau nei proceso pradžioje. Virsmas paveikė ne tik Kafkos vabalą, bet ir mūsų herojes, jis paveikė ir mus su Olga.

Patarimas visiems rašantiems ir rašinėjantiems – šį žaidimą žaiskite atsargiai, nes niekada nežinai, ar tai, kas parašyta, nebus kieno nors perskaityta.

Geštalto terapeutė Daiva Žukauskienė, „Neparašyta knyga“ bendraautorė.

2023 metai, vasaris.