23 Lap Refleksija šeimoje
Terapijoje dažnai vartojamas terminas refleksija, bet mažai kas žino, kam jis skirtas, kas tai yra. Į terapiją ateinantys klientai neretai neturi jokių terapinių įgūdžių, todėl viena iš pradinių terapijos užduočių yra klientus išmokyti savirefleksijos ir refleksijos. Refleksija kaip įgūdis – vienas iš emocinio intelekto lavinimo elementų.
Pirmieji emocinio intelekto mokytojai yra tėvai, pirmuosius refleksijos įgūdžius vaikai įgauna šeimoje. Kartais tėvai išsigąsta išgirdę mokslinius terminus „refleksija“, „emocinis intelektas“, bet neverta būgštauti. Panagrinėkime tai plačiau.
Refleksija yra atsigręžimas į praeitį, apmąstymas, pokytis, perstatymas, įsisąmoninimas, susimąstymas, procesas, turimos patirties tobulinimas, įvykių analizė, (pa)stebėjimas, filosofinis pažinimas.
Refleksija, kaip gebėjimas sklandžiai ir neišplėstai, bet iš esmės verbalizuoti išgyvenimus, patirtis, yra šeimos pokalbių pagrindas. Refleksijos – tai apibendrinti pasidalijimai, ką žmogus patyrė, jautė, sužinojo dienos, savaitės ar atostogų, kelionių, švenčių metu. Išmokti kalbėti yra viena, bet išmokti pasakoti apie save ir savo patirtis yra visai kas kita.
Refleksijos gebėjimai vaikams leidžia lengviau prisistatyti naujame kolektyve, sklandžiau apibendrinti, ką jie jaučia, patiria ir ko siekia. Sklandus gebėjimas save įžodinti vaikui yra svarbus kaip bendravimo įgūdis. Prisistatyti vaikams reikia jau darželio grupėse, vėliau prisistatyti jiems tenka mokyklose, laisvalaikio būreliuose, stovyklose, vaikų šventėse. Reflektuoti mokantis vaikas nesugaiš daug laiko pasakodamas apie save ir gebės sklandžiai išsakyti jam rūpimus dalykus. Šio įgūdžio reikia mokytis, jį nuolat praktikuoti šeimoje.
Refleksija reikalinga ne tik pradžiai, ji labai reikalinga ir visa ko užbaigimui. Atsisveikinimai, nuomonės išsakymas kažkam pasibaigus, patirties apmąstymas – visa tai yra svarbu tiek suaugusiems, tiek ir vaikams. Todėl bet kurioje grupėje, bendrijoje, šeimoje atgalinis ryšys aptariant įvykius, potyrius ir patirtis yra svarbus.
Žmogus nuolatos yra proceso dalis, todėl apčiuopti, kas vyksta čia ir dabar yra neįmanoma, patirties įžodinimui reikalinga refleksija. Kad pasakojimas nevirstų paprasčiausiu žodžių srautu, žmogus privalo treniruoti kalbą ir įgusti tai daryti nesiblaškydamas nuo vienos prie kitos temos. Gebėti nuosekliai išsakyti patirtį, apčiuopti ir padaryti išvadas, užfiksuoti ryškiausius patirties taškus jau yra menas. Gebėjimas reflektuoti taupo laiką, augina savivertę, sąmoningumą, emocinį intelektą. Mokomės ne iš patirties, o reflektuodami patirtį.
Refleksija šeimoje
Savirefleksija ir refleksija šeimoje padeda žmonėms susikalbėti, nekartoti tų pačių istorijų, neplėtoti vis tos pačios temos ar minties. Didžiausia refleksijos nauda – gautos patirties asimiliacija, jos integravimas į save.
Refleksija iš esmės yra savęs paties apmąstymas, racionali patirties analizė ir įsisąmoninimas. Refleksijos rezultatas – akimirka eureka, kai suvokiama, kad atradome kažką naujo. Be refleksijos išvis neįmanoma nieko naujo išmokti, sužinoti. Refleksijos reikia mokyti poras ir šeimas kaip komunikacijos metodo, kuris leidžia kiekvienam šeimos nariui lengviau save įžodinti, išreikšti poreikius, jausmus. Gebėjimai gerai reflektuoti sumažina mąstymo klaidų kiekį, panaikina įtampą, mažina stresą. Reflektuotos patirtys lyg atvėsinamos, ramiai intergruojamos į asmenybę. Šeimos, kurios skiria laiko refleksijai, to išmoko ir savo vaikus, kurie perima šią patirtį ir auga sąmonigesni. Refleksija šeimos rate artina jos narius, tai gali tapti savaitės tradicija susėsti ir aptarti, kas įvyko, ką šeima ir kiekvienas jos narys patyrė, ką užsifiksavo, išmoko. Reflektuojančios šeimos konfliktuoja rečiau, jos išmoksta priimti kitą nuomonę, vertinti kito patirtį, į sunkias situacijas reaguoja ne spontaniškai, o sąmoningai, geba pagrįsti, argumentuoti sprendimus. Reflektuoti galima verbaliai ir raštu. Dienoraščio rašymas, viena iš kasdienių refleksijos praktikų, galimas kiekvienam.
Paskatinti vaikus rašyti dienoraštį yra puikus būdas nukreipti atžalas refleksijos ugdymo keliu.
„Mokymasis be mąstymo yra beprasmis. Mąstymas be mokslo – kenksmingas.“ (Konfucijus).
Savirefleksija – svarbiausia emocinė kompetencija, gebėjimas stebėti ir analizuoti savo elgesį, jausmus, kūno fenomenus, gebėjimas keisti save siekiant geresnių rezultatų. Savirefleksija naudinga bet kurios profesijos atstovui, savęs pažinimui.
Gebėjimas matyti save iš šalies – savimonė – yra ryškus žmogiškumo požymis. Savęs suvokimas leidžia mums pamatyti save kitų žmonių akimis, jausti. Mes galime mintimis persikelti į kitą patalpą, vaizduotėje apsvarstyti ir suplanuoti būsimą elgesį. Mąstymas apie save, įsisąmoninant kūno pojūčius, mintis, jausmus, poreikius, nuostatas, norus ir tikslus, sąmoningas suvokimas, ką dabar darau, kas manyje vyksta, ko siekiu ar noriu, ko vengiu – visa tai yra savęs pažinimo proceso aktas – savirefleksija.
Kas su manimi dabar vyksta?
Ko dabar aš noriu?
Ką aš dabar darau?
Tai patys universaliausi klausimai, kuriuos kelti ir kuriuos užduoti sau turi išmokyti tėvai, šeima.
Psichologijoje sąvoka savirefleksija suprantama kaip asmens gebėjimas analizuoti savo paties psichines būsenas ir veiksmus, pasižiūrėti į save iš šalies (Augis, Kočiūnas, 1993, p. 252).
Savirefleksija remiasi introspekcija (savistaba), savianalize. Taigi, pažinti save, įvertinti įvairius įgūdžius padeda savirefleksija, dėl kurios įsisąmoniname savo santykį su nagrinėjamu reiškiniu, įvykiu, įvertiname, ką mums reiškia tai, ką sužinojome, pamatėme, patyrėme. Vienas iš svarbiausių psichologinio mokymosi kriterijų yra žmogaus motyvacija, jo noras savarankiškai ir motyvuotai dalyvauti veikloje. Tėvai išmokę vaiką refleksijos, išmoko jį mokytis. Svarbiausia, kad mokinys pats norėtų mokytis ir pats suformuotų ir įsisąmonintų mokymosi tikslus. Jis pats savais žodžiais turi juos pasakyti, įvardinti, tik jis vienas žino, kas jam svarbiausia, tai lyg beldimasis į begalinę vidaus tvirtovę. Kai kopi mokslo žinių kalnu ne dėl to, kad reikia, o todėl, kad atrastum, kelionė tampa kupina naujo patyrimo, kuris džiugina tave ir lyg nešte neša į priekį.
„Kai pats sąmoningai apsisprendi ir įsitrauki į darbą, tam darbui pajunti jėgų antplūdį“ (Perls, 1977).
„Pagarbos, meilės ir pasitikėjimo atmosfera su visišku atsidavimu ir besąlygišku priėmimu yra būtinas prasmingo mokymosi pagrindas. Tuomet įsivyrauja santykis Aš – Tu vietoj grėsmingojo Aš – Jis ir Aš – Tai.“ (Butkienė, Kepalaitė, 1996, p. 249). Pirmieji mokytojai yra tėvai, jie pakloja pamatus vaiko ateities santykiams su kitais mokytojais ir pačiu mokslu.
Refleksija – vienas iš požymių, kuris mus skiria nuo gyvūnų. Tai fenomenas, kuris leidžia žmogui suprasti, sužinoti apie save. Žinojimas, kaip esu šiame pasaulyje, kaip jame veikiu, kaip jį jaučiu yra psichoterapinis iš esmės, nes pagrindinis klausimas yra „kaip?“.
Terapija žmogui reikalinga, kad jis galėtų susivokti, kaip jis yra pasaulyje. Asmeybės augimas priklauso nuo to, kiek žmogus pažįsta savo vidinį pasaulį. Savęs pažinimas prasideda nuo savistabos, nuo pirmo laiptelio, ant kurio stoviu Aš su veidrodėliu, kuris nukreiptas į mane patį. Kas aš toks? Kaip aš atrodau? Iš esmės tai savojo Aš apgalvojimas, konstruktyvi veiksmų kritika, savęs lyginimas su kitais, bandymas save priskirti normaliems ar nenormaliems – juokauju. Reflektuojantis žmogus save mato iš šalies, jis stebi pats save. Save reflektuoti gebantys individai ir poroje, grupėje, šeimoje geba susikalbėti, vienas kitam pasakyti apie poreikius, lūkesčius, moka išklausyti ir priimti kito nuomonę, jausmus. Kiekvieno šeimos ar poros nario gebėjimas save reflektuoti suteikia daugiau galimybių gyventi darniai, o atėjus į terapiją sklandžiau įveikti kliūtis ir iššūkius. Dažna šeimų ir porų problema yra nesusikalbėjimas, tai lemia žemas emocinis intelektas, tiksliau tariant, negebėjimas reflektuoti. Vaikai su tėvais nesusikalba dėl to paties įgūdžio stygiaus.
Refleksijos pramotė, žinoma, yra filosofija. Filosofijoje refleksija leidžia apmąstyti žmogaus būtį.
Sokratas rašė, kad refleksija – tai vienintelis būdas augti vidumi, tobulėti, tai būdas apsivalyti nuo įkyrių minčių, stereotipų, prietarų. Norint būti, reikia būti mąstančiu. Pagal Dekartą: cogito, ergo sum – mąstau, vadinasi, esu.
Pjeras Tejaras de Šardenas rašė: „Refleksija – tai ne tik žinios, bet ir galimybė įsisąmoninti žinias. Tai dar vienas požymis, skiriantis mus nuo gyvūnų. Savianalizė yra būdas plėsti savo suvokimą, įsisąmoninimą. Pavyzdžiui, jei aš nepajėgus suprasti, kad mano nuotaika visada bloga, nes aš visada galvoju apie blogus dalykus, niekas man negali padėti išeiti iš šios situacijos.“
Refleksija – tai valios veiksmas, sprendimas stabdyti begalinį automatinių minčių srautą ir imti save suvokti čia ir dabar.
Refleksija yra būtina, siekiant ugdyti sąmoningumą. Tėvai turi mokyti vaikus sustoti čia ir dabar ir reflektuoti būties akimirką.
Teisingai reflektuoti – tai mąstyti racionaliai, nesiremti fantazijomis apie save, spėjimais, interpretacijomis, o fiksuoti čia ir dabar fenomenus.
Reflektuoti – tai:
– Kontroliuoti ir analizuoti savo minčių srautą;
– Vertinti savo paties mąstymą ir požiūrį;
– Išsivaduoti iš introjektų, toksiškų minčių;
– Sąmoningai rinktis galimybes;
– Atrasti savo paslėptus resursus ir gabumus.
Žmogus, kurio savirefleksijos įgūdžiai yra silpni, kiekvieną dieną kartoja tas pačias klaidas, kenčia dėl to.
Reflektuoti – tai išjungti autopilotą.
Konstruktyvi refleksija – tai išvadų darymas, apmąstant savo patirtį, tai grėblių pašalinimas iš kelio.
Destruktyvi refleksija – užsiciklinimas, vis mąstant apie tas pačias problemas. Nuolatinė analizė, kai nedaromos jokios išvados, yra beprasmė ir tik sukelia kaltės jausmą – tai mąstymo proceso užstrigimas.
Trys refleksijos formos:
Situacinė – čia ir dabar akimirkos, vykstančio proceso įsisąmoninimas. Reikalinga terapinėse sesijose kaip gautos patirties verbalizacija, asimiliacija.
Retrospektyvinė – praeities patirties asimiliacija, leidžianti daryti išvadas, atsekti įsisenėjusius elgesio modelius, emocines reakcijas.
Perspektyvinė – apmąstymas, ateities planavimas, pasiruošimas ateities įvykiams, gyvenimo projekto perspektyvos, norint apibrėžti ateities tikslus.
Kaip išmokyti teisingai reflektuoti?
Pagrindinės sąlygos yra asmeninė motyvacija ir nuolatinis refleksijos įgūdžio lavinimas. Analizuokite savo veiksmus ir priimtus sprendimus. Svarbu tai daryti adekvačiai, žiūrint į save iš šalies, neklijuojant sau tokių etikečių: mano veiksmai baisūs; mano veiksmai idealūs. Pirmuoju atveju kyla baimė, antruoju – nepastebime klaidų. Remdamiesi asmenine patirtimi mokykite ir savo vaikus. Reflektuokite garsiai ir prašykite, kad vaikai irgi tai darytų, dalinkitės refleksijomis vienas su kitu.
Bendraukite su kitais žmonėmis kuo daugiau – taip lavinate komunikacinius gebėjimus, imate labiau suprasti kitus, labiau domėtis kitais ir kalbėdamiesi gaunate daugiau naudos. Į pokalbius įtraukite savo vaikus, skatinkite juos klausinėti kitų ir savo refleksijomis dalintis su kitais.
Užduokite kuo daugiau klausimų, tikrinkite savo projekcijas, fantazijas apie kitus.
Susipažinkite su naujais žmonėmis, kurie kitaip regi pasaulį. Priimdami kažką naujo mes tampame lankstesni ir lengviau kūrybiškai prisitaikę prie aplinkos, lengviau susitvarkome su iššūkiais. Skatinkite vaikų smalsumą ir mokykite pastebėti kitaip atrodančius ir kitaip mąstančius žmones.
Kiekvieną vakarą reflektuokite savo dieną. Kokių įvykių ji buvo kupina, kas įvyko gero, o kas blogo? Pabandykite iki smulkmenų prisiminti viską. Toks vakaro analizės principas padeda suprasti priežasties-pasekmės dėsnius. Dingsta klausimai ir nuostaba: Kaip tai galėjo nutikti? Už ką man tai? Kas dėl to kaltas?
Savirefleksija yra gyvenimo autopilotu priešingybė.
Raskite laiko apmąstymams. Jei jaučiate, kad nuolat trūksta laiko, jei sunkiai derinate darbus ir asmeninius reikalus, panašu, kad nelengvai randate laiko ir refleksijai. Savirefleksija galima bet kada ir bet kur. Kasdienius buities darbus galima pabandyti derinti su savirefleksija.
Bet kuri laisvo laiko akimirka gali virsti refleksija. Reflektuokite tik prabudę ryte, prieš užmigdami. Šis laikas yra puikus pasiruošimas kitai dienai arba dienos patirties asimiliacijai.
Reflektuokite duše, ypač tuos dienos įvykius, kurie jums kėlė nemalonius jausmus. Atsipalaidavimas ir vanduo gali nuplauti įtampą.
Kelionė į darbą arba iš jo gali būti puikus laikas savirefleksijai. Dalinkitės refleksijos patirtimis su vaikais. Įgarsinkite savo refleksijas, kad jie girdėtų ir suvoktų, kad reflektuoti yra normalu.
Būkite ramus. Savirefleksija produktyviausia, kai esate vienas, atsipalaidavęs ir ramus. Iš aplinkos pašalinkite visus įmanomus dirgiklius. Skirkite laiko tik sau, savo mintims ir jausmams. Ramybės laikas teigiamai veikia sveikatą, didina produktyvumą. Skatinkite vaikus pabūti vienus, su savo mintimis ir jausmais. Pasiūlykite jiems pabūti savo kambaryje ir apgalvoti svarbius dalykus.
Apmąstykite save ir savo patirtį. Retrospektyvinė analizė. Svarbu apmąstyti tiek geras, tiek blogas dienos patirtis. Šis procesas geštalto psichoterapijoje yra tarsi kontakto nutraukimas ir asimiliacijos fazė, kuri asmenybę pakelia į aukštesnį lygį, augina ją. Verta apmąstyti tikslus ir atsakyti sau pačiam į klausimą: ar aš šiandien pajudėjau tikslo link, kokius žingsnius žengiau?
Refleksija gali būti trumpalaikė ir ilgalaikė-apžvalginė Tada vertėtų savęs paklausti:
Koks žmogus aš esu?
Ar aš augu, ar tobulėju, kaip tai darau?
Ar esu ištikimas sau?
Reflektuojant gautos žinios ir nauja informacija sugula atmintin, tampa ilgalaike patirtimi. Mokymosi procesas – tai žinių įtvirtinimas.
Sąmoningai gyvendami patys, sąmoningumo mokome ir vaikus – taip auginame save kaip asmenybes ir šalia mūsų auga sąmoningi vaikai.
Daiva Žukauskienė, geštalto terapeutė.