27 Bir Santykiai per grotas
Kaip apibūdintumėte moterų tipažą, kurios renkasi vyrus už grotų? Kuo tokie vyrai moterims yra patrauklūs, kad jos ryžtasi kurti santykius/ santuoką? Kaip apibūdintumėte tokius santykius? Kokie iššūkiai laukia moters ir vyro, pasiryžusių kurti santuoką, kai vienas sėdi kalėjime? Kaip vyrai sugeba apsukti moterims galvą? Ko moterys tikisi iš tokių nelygių santykių? Kas iš tokių santykių gauna daugiausiai naudos? Ar santykiai užsimezgę kalėjime turi ateitį? Jei vyras išeina į laisvę ar įmanomas normalus gyvenimas? Moterys, kurioms patrauklūs nelygiaverčiai santykiai nėra retos. Moterys, kurių misija gelbėti pasaulį noriai žvalgosi į blogio pusę. Motiniškai gelbėti, padėti, suprasti ir atleisti yra jų pagrindinis poreikis. Poreikiai dažnai neįsisąmoninti ir maišomi. Noras gelbėti ir būti gelbėtoja maišomas su meile ar įsimylėjimu. Šiapus grotų, lygiaverčiuose santykiuose sunku taip besąlygiškai gelbėti, nes aukos spurda (ypač vyriškos lyties) ir nepasiduoda išgelbėjamos. Atstumas, reto, o gal ir visai neįmanomo pasimatymo galimybės kuria romantinį foną. Čia gali laisvai reikštis moterys su neatskleistu kūrybiniu potencialu.
Laiškų rašymas, svajonės, atskirties ir didelio kontrasto jausmai skatina svajonėse nusipiešti geidžiamą paveikslą ir į jį įtikėti. Kas realiame gyvenime dūžta po antro pasimatymo, tas laisvai ir visu pločiu tiesia sparnus už grotų. Svajoja abi pusės. Kalėjimo kameros suspausta asmenybė tik svajonėse kvėpuoja pilnais plaučiais ir myli visa širdimi. Kiek ji myli realybėje tikrai? Neaišku. Jausmai ir emocijos už grotų daug stipresnės nei realybėje. Viskas, ko žmogus yra netekęs jam tampa dideliu, geidžiamu. Laisvė rinktis, laisvė mylėti ir laisvė kurti santykius yra suspenduota, apribota, todėl jos daug labiau trokštama, nei realiame gyvenime. Iš ten, kur saulė šviečia visada, parodytas dėmesys yra saldus kaip medus. Geidžiamus, bet neįmanomus santykius stengiamasi uoliai puoselėti, kurti. Kiekvienas, ištartas ar parašytas žodis yra laiko ir suvaržymo nugludintas, kad neįžeistų, neatstumtų ir neišgąsdintų. Dažnai abu rašytojai, svajotojai ir romantikai tiki tuo, ką kuria, tiki, kad jų laukia šviesi ateitis. Sugrįžus į laisvę, tenka susidurti ne su tokiu romantišku vaizdeliu. Realiame gyvenime tenka kurti ne tik svajonių, bet ir realų kontaktą, tiek fizinį, tiek dvasinį. Pasirodo, kad šie gyvenimo architektai neturi jokių statyboms reikalingų įgūdžių. Jų namai, gyvenimas ir ateitis tebuvo svajonių pilys ant lakaus smėlio kranto. Kompanija už grotų dažniausia suburta iš blogio pasaulio lyderių, kietos jėgos ir taisyklių nepaisytojų. Tikrų vyrų, „karių“, „kovotojų“, „maištininkų“ draugija vilioja ir lengvabūdes moteris. Moterys drugeliai, kurios su didele aistra skrenda į ugnį, renkasi vyrus, kuriems ankšta laisvės žemė. Naiviai jos tiki, kad už grotų įkalinti vyrai – tai kovotojai už tiesą, nekaltai pasodinti, visuomenės atstumtieji. Visos charakteristikos tinkančios vyrui herojui, vyrui didvyriui priskiriamos ir tiems, kurie ilgam įkalinti. Gladiatorių, surakintų grandinėmis, išsipūtusių raumenų kalnai, prakaito ir laukinės jėgos kvapas kaip svaiginantis midus vilioja gležnas, gražias, trapias moteriškos lyties atstoves. Princesės ir pabaisos istorijos gimsta tokiuose santykiuose. Visuomenės dėmesys, nuostabos šūksniai ir abejonės kaip katalizatoriai veikia „gražuoles“, kurios siekia nepamirštamo santykio svaigulio. Pasaka dažnai baigiasi tyliai ir skaudžiai, bet pradžia yra šokiruojančiai spalvinga. Neįmanoma keliais žodžiais apibūdinti moterų įvairovės, kurioms nelygiaverčiai santykiai yra priimtini. Gyvenimo nuskriaustos, grožiu ir protu neapdovanotos būtybės meilės ir paguodos ieško taip pat tarp gyvenimo nuskriaustų vyrų. Netekusios vilties sukurti normalius santykius laisvėje, jos dairosi į tuos, kuriems pati laisvė yra svajonė. Tylios, susitaikiusios su gyvenimo neteisybėmis moterys remiasi į įkalintus vyrus kaip į tuos, kurie gali suprasti, priimti ir net atleisti. Kaltos be kaltės, aukos be agresoriaus ieško to, kuris papildys jas ir atstatys gyvenimo balansą. Geros ir naivios iki ašarų moterys tiki, kad vyrai iš kalėjimo grįš kaip iš karo taurūs, ramūs, išmintingi. Santykiai su žmonėmis už grotų, visi paremti iliuzijomis, svajonėmis. Juose labai mažai tikro santykio ir tikro gyvenimo. Nelygiaverčiai santykiai tiek šiapus, tiek ir anapus yra dažniausiai pasmerkti pražūčiai. Labai noriu tikėti, kad įkalinimo įstaigos žmones perauklėja, pamoko, bet labai abejoju, kad „gera kompanija“, saulė per grotas ir suvaržyto žvėries narve patirtis praturtina žmogų. Nesu idealistė ir siūlau tokioms nebūti moterims, kurios ieško gyvenimo draugo. Pasitikėjimas savimi, savo jėgomis yra labai gerai, bet iliuzija, kad galima pakeisti kitą žmogų telieka iliuzija. Pakeisti galima tik save ir tik didelių pastangų dėka. Iliuzijos dūžta realaus gyvenimo šviesai apšvietus tokius santykius. Santykius reikia kurti dienos šviesoje ir plačiai atmerkus akis.