1. Daug kalbama apie depresiją, priklausomybes, bandoma reabilituoti šiomis ligomis sergančius žmones, tačiau neretai nutylimas dar vienas klastingas psichikos sveikatos sutrikimas – bipolinis afektinis sutrikimas. Tyli visuomenė, tyli ir patys sergantieji. Tylą įkvepia ir tikrovė, nuo kurios šie žmonės dažnai būna atitrūkę. Sūpynės, kai sūpuojamasi tarp gilios depresijos duobės ir skraidžiojimo padebesiais. Neturėjimas tvirto pagrindo po kojomis, reti epizodai, kai žmogus jaučiasi sveikas ir normalus – visa tai sergančiuosius stumia į užribį. Gyvenimas lyg amerikietiškuose kalneliuose – aukštyn, stačia galva žemyn, bandymas gyventi normalų gyvenimą, sumaniai žongliruojant emocinėmis kaukėmis. Tai – jų kasdienybė.
Būdami pakilios nuotaikos, patirdami manijos būseną šie žmonės atgimsta kaip feniksai: išskleidžia visus asmenybės gebėjimus, užsiima verslu, savanoriauja, keičia gyvenimo vietą ir būdą, traukia į linksmybių ir uždraustų malonumų pasaulį. Visos galimybės jiems po kojomis, viskas įmanoma, viskas pasiekiama. Kelios valandos miego ir didžiulis energijos bei minčių srautas greitai išdegina visas žmogaus energijos atsargas.
Pirmoji pamatinė motyvacija, IFM, susijusi su žmogaus egzistencijos sąlyga galėti būti čia. Egzistencija prasideda nuo buvimo čia. Esu čia, vadinasi egzistuoju. Jei jau čia esu, turiu prisiimti atsakomybę už tai, kad esu ir dėl to turiu kažką daryti.
Martinas Haidegeris apie įmestumą į pasaulį kalbėjo veikale „Būtis ir laikas“. Žmogus yra tiesiog įmestas į pasaulį, be jo noro ir valios, jis atranda save jau esantį pasaulyje. Ne pasaulyje plačiąja prasme, o pasaulyje, tėviškėje ar tėvynėje, konkrečiame erdvės, geografiniame taške, kur jis lyg augalas įleidžia šaknis. Kaip tas šaknis įleisti, ką jis turi ar neturi padaryti, kad įgytų pagrindą po kojomis? Į ką jis turi įsikibti, kad išliktų šiame pasaulyje? 
Logoterapija – praktinis psichoterapijos metodas, kurį sukūrė Viktoras Franklis. Pagrindinė prielaida – žmogaus motyvacinė jėga yra prasmės paieška. Ji padeda žmogui atrasti kryptį, atsakomybę už savo gyvenimą ir vidinį dvasinį potencialą.
Biblioterapija – skaitymo menas ir būdas padėti žmogui gyvenime, pasitelkiant žodžius ir tekstus.
Šios dvi terapijos rūšys natūraliai papildo viena kitą.
Tekstai yra kaip atspirties taškas prasmei atrasti. Biblioterapijoje skaitomi tekstai gali tapti logoterapinio dialogo tiltu, padedančiu kelti egzistencinius klausimus, pritaikant ne sausą teoriją, o gyvus, emocinius tekstus. Tai padeda žmogui atpažinti savo vertybes, jas prisitaikyti ir reflektuoti. 
Paradoksalu, kad kai kurias pasakas suprasti gali tik suaugusieji, nors pats literatūrinis žanras yra skirtas vaikams. Vaikai mėgsta baisias pasakas, jie jaučia natūralų poreikį išgyventi audringas emocijas ir dažnai jiems visai nerūpi pasakoje paslėptos prasmės ar vertybės.
K. Andersenas savo pasakomis būtent gąsdino vaikus ir buvo ypač mėgiamas. Andersenas į vaikus žiūrėjo rimtai – pasakojo jiems ne tik gražius ir malonius dalykus, bet kalbėjo apie negandas, kančias, sielvartą bei nepelnytus pralaimėjimus. Senosiose pasakose daug daugiau prasmės nei šiuolaikiniuose kūriniuose. Andersenas drąsiai rašė pasakas, kurios baigdavosi liūdnai ar nelaimingai. Pats rašytojas nebuvo labai dorybingas žmogus, todėl ir nerašė pasakų apie tai, kad visada laimi gėris.